Stebuklingas akmeniukas

Tarnavo bernas pas poną, ėmė algos metams po tris skatikus. Trejus metus patarnavęs, uždirbo devynis skatikus, pasiėmė tuos pinigus ir išėjo. Eina keliu, žiūri — piemenys muša šuniuką.

—      Vaikučiai, kam jį mušate? Parduokit man.

—      Gali ir dykai imti. Mums šeimininkas liepė jį užmušti.

Bet bernas davė piemenims tris skatikus ir išpirko šuniuką nuo mirties. Pasiėmęs jį, ėjo toliau ir rado piemenis mušant katiną. Pagailo jam gyvulėlio:

—      Vaikučiai, kam tą katinuką mušate? Parduokit man.

—      Gali ir dykai imti. Mums šeimininkas liepė jį užmušti.

Bernas vis tiek davė už jį tris skatikus. Pasiėmęs katinuką, ėjo toliau, rado piemenis mušant gyvatę. Klausia:

—      Kam, vaikučiai, ją mušate? Parduokit man.

—      O kam tą bjaurybę pirksi? Jei nori, gali dykai imti.

Bernas ir už gyvatę sumokėjo tris skatikus. Nešasi ją su savim, bet gyvatė jo nekanda, ramiai guli ant rankų.

Paėjus kelio galą, gyvatė prašneko:

—      Mesk mane per kairį petį, o per dešinį pasižiūrėk.

Metė bernas gyvatę per kairį petį, o per dešinį pasižiūrėjo — graži mergelė bestovinti. Ta mergelė jam sako:

—      Eikim dabar pas mano tėvą, ir prašyk jį tokio akmeniuko, su juo galėsi gerai gyventi. Kai tą akmeniuką įsidėsi į burną ir švilptelėsi, tai ko tik panorėsi, viskas taip ir bus.

Nuėjo bernas pas tos mergelės tėvą ir prašo užmokesčio už dukters išgelbėjimą. Bet nieko daugiau neima, tik vis prašo to akmeniuko. Akmeniuką jam ir davė.

Parėjęs namo, bernas rado savo motiną dar gyvą, o jo motina gyveno netoli karaliaus dvaro. Po kelių dienų jis susigalvojo ir nusiuntė motiną pas karalių, kad leistų už jo dukterį.

Karalius davė jai kelis skatikus ir pasakė:

—      Kvaila boba — pati nežino, ką šnekanti. Jei tavo sūnus nori vesti mano dukterį, tegu per vieną naktį nutiesia platų kelią nuo savo namų iki mano dvaro, ir kad tas kelias būtų apsodintas medžiais, o tuose medžiuose augtų obuoliai. Rytoj aš tuo keliu nueisiu pas jį pietų, tada susitarsime dėl vestuvių.

Motina parėjusi viską apsakė sūnui. Tas įsidėjo akmeniuką į burną ir švilptelėjo — tuoj nusitiesė plačiausias kelias, iš šonų medžiai žaliuoja, juose prinokę obuoliai kvepia. O vietoj prastos pirkelės stovi dailūs rūmai, gražesni nei karaliaus.

Rytą žiūri karalius ir atsistebėti negali: viskas padaryta taip, kaip jis liepė. Nuėjo tuo keliu pas berną pietų, šis gražiai jį priėmė, už stalo pasodino, gardžiais valgiais pavaišino. Bet karalius galvojo, kad jam kokių monų į akis įleido, ir nedavė bernui savo dukters.

Kitą dieną bernas vėl sako savo motinai:

—      Eik dar sykį pas karalių, tegu duoda man savo dukterį.

Motina nuėjo, bet karalius jai taip pasakė:

—      Tegu tavo sūnus stoja rytoj su manim į karą. Jei įveiks mane, tai atiduosiu dukterį.

Rytmetį atsikėlęs, bernas įsidėjo akmeniuką į burną ir pagalvojo, kad jam būtų kariuomenės kiek reikiant. Kai tiktai švilptelėjo, tuoj stojo didžiausi pulkai kareivių. Su tais kareiviais bernas išžygiavo prieš karalių ir lengvai jį nugalėjo.

Nebėra dabar karaliui ką daryti — reikia atiduoti bernui dukterį.

Po vestuvių parsivedė bernas karalaitę į savo namus ir gyvena. Kai ateina laikas valgyti, įsideda akmeniuką į burną, sušvilpia — ir visko atsiranda, ko tik širdis geidžia.

Bet karalaitei nepatiko prastas bernas, ir ji vis galvojo, kaip galėtų juo atsikratyti. Nužiūrėjusi, kad jis turi tokį stebuklingą akmeniuką, slapta jį paėmė ir nunešė savo tėvui. Karalius, išbandęs akmeniuko galią, vėl šaukė berną į karą.

Dabar bernas nebegalėjo karaliui pasipriešinti, buvo sugautas ir užmūrytas tokiame mūre, kad badu numirtų.

Tame mūre buvo mažas langelis, pro jį galėdavo įlįsti katinas ir šuniukas. Jie vis atbėgdavo pas savo šeimininką ir atnešdavo valgyti. Taip katinas ir šuniukas jį maitino mažne trejus metus. O jo pati ištekėjo už kito karaliaus.

Tada katinas ir šuniukas prinešė bernui duonos, lašinių ir kitokių valgymų, o patys išėjo už marių į kitą karalystę, kur neištikimoji karalaitė buvo nutekėjusi.

To karaliaus dvare buvo privisę labai daug žiurkių. Kai ėmė katinas ir šuniukas pjauti žiurkes, jos visos suėjo draugėn ir susitarusios apskundė tuos plėšikus žiurkių karaliui. Žiurkių karalius ėmė šaukti:

—      Kam jūs mus taip pjaunate?

Katinas atsakė:

—      Kad mums nepavogsit iš karaliaus tokio akmeniuko, tai jus visas išpjausim.

Žiurkių karalius sušaukė visas žiurkes ir klausia:

—      Ar jūs žinote tokį daiktą?

Viena sena žiurkė atsakė:

—      Aš žinau, kur tas akmeniukas: skrynioj yra skrynelė, toj skrynelėj dar mažesnė skrynelė, ir jos visos užrakintos.

Tada žiurkių karalius sako:

—      Eik ir atnešk tą akmeniuką.

Žiurkė pradėjo gintis:

—      Aš jau sena, nebegalėsiu pragraužti skrynelių ir neprieisiu prie akmeniuko.

Pasiuntė jaunesnes žiurkes. Jos išgraužė skyles, pavogė akmeniuką ir atidavė katinui.

Katinas įsikando akmeniuką ir nešasi. Priėjo prie marių. Šuo moka plaukti, o katinas nemoka, tai užlipo šuniui ant nugaros, kad jį perneštų. Šuo sako:

—      Duok man akmeniuką, tu dar paskandinsi.

Bet katinas norėjo būti geresnis savo šeimininkui, pats atnešti akmeniuką ir šuniui jo nedavė.

Vidury marių staiga ūžtelėjo didelė banga. Katinas gavo į snukį vandens ir paleido akmeniuką.

—      Jau,— sako,— neturiu, prapuolė visas mūsų darbas.

Perplaukė abu per marias, vaikštinėja nusiminę palei krantą. Tik žiūri — ištraukė žuvininkai iš marių tinklą, pilną žuvies. Šuo sako katinui:

—      Gal tos žuvys galėtų surasti mūsų akmeniuką?

Viena žuvelė ėmė ir prašneko:

—      Paleiskit mane į vandenį, aš jį atnešiu.

Žuvininkai įleido žuvelę į marias, o toji netrukus atnešė akmeniuką ir padavė šuniui.

Sugrįžo katinas ir šuniukas į karaliaus dvarą ir rado berną nusilpusį, vos gyvą. Padavė jam akmeniuką, o kai tas įsidėjo į burną ir sušvilpė — tuoj išėjo iš mūro į laisvę.

Dabar bernas vėl pašaukė karalių į karą, sumušė jį ir su visa šeimyna išvarė už jūrų marių, o pats liko tame dvare karaliauti.

1251 žodžiai (Skaitysite 7 min.)
  10 - 26 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU