Ruduolėlis

Gyveno senukas ir senutė. Jie turėjo sūnelį ir dukrelę. Ėmė senutė ir numirė. Tada

Senelis vedė kitą pačią ir paėmė laumę raganą. Pamotė labai nekentė posūnio ir podukros, vis graužė senuką, kad savo sūnų papjautų ir jai išvirtų.

Tėvas nuvedė sūnų į mišką ir paliko, o pačiai parnešė kiškį. Laumė valgo kiškieną, o kaulus meta pro langą. Atskrido juodvarnis ir krankia:

Krun! Krun! Čia ne sūnaus mėsa!

Krun! Krun! Čia pilko kiškelio mėsa!

Laumė, tai išgirdusi, suprato, kad vyras ją apgavo. Kiškelio mėsą tuoj numetė ir šoko ant senuko bartis, kodėl sūnaus jai nepapjovė.

Nebėr seneliui ką daryti. Nuėjo vėl į mišką, papjovė savo sūnų, parnešė namo ir atidavė laumei raganai.

Laumė linksma pasidėjo tą sūnų ant stalo, valgo ir kaulus meta pro langą. Atskrido juodvarnis, nusileido ant lango ir krankia:

Krun! Krun! Čia tai sūnaus mėsa!

Krun! Krun! Čia ne pilko kiškelio mėsa!

Surijo laumė visą posūnį, o kaulus laukan išmetė. Išėjo sesuo, surinko brolio kaulelius, nunešė už klojimo ir padėjo į ruduolėlio gūžtą. Atskrido pavasarį ruduolėlis ir išperėjo iš tų kaulelių labai gražų berniuką. Tas berniukas, iš gūžtos išlipęs, nuėjo į mišką, įlipo eglėn ir sėdi sau. Besėdėdamas pamatė atvažiuojant gelumbių pirklį ir uždainavo:

Mane tėvelis papjovė, papjovė,

Laumė ragana surijo, surijo

Ir kaulelius išmetė, išmetė.

Sesutėlė surinko, surinko,

Balton skarelėn surišo, surišo,

Ruduolėlio gūžton padėjo, padėjo.

Ruduolėlis išperėjo, išperėjo.

Pirklys klausės klausės tos dainelės ir, pasigailėjęs berniuko, išmetė jam iš savo vežimo visokių gelumbių. Pirkliui nuvažiavus, berniukas susiėmė gelumbes ir vėl įlipo į eglę. Žiūri — atvažiuoja žmogus su vežimu girnų. Berniukas tuoj vėl uždainavo:

Mane tėvelis papjovė, papjovė,

Laumė ragana surijo, surijo

Ir kaulelius išmetė, išmetė.

Sesutėlė surinko, surinko,

Balton skarelėn surišo, surišo,

Ruduolėlio gūžton padėjo, padėjo.

Ruduolėlis išperėjo, išperėjo.

Žmogus klausės klausės, ir pagailo jam berniuko. Neturėdamas daugiau ką duoti, išmetė iš vežimo girnapusę ir nuvažiavo sau. Berniukas išlipo iš eglės, pasiėmė gelumbes, tą girnapusę ir nuėjo į savo tėvo namus. Užlipo ant gryčios stogo ir, pradėjus aušti, uždainavo:

Mane tėvelis papjovė, papjovė,

Laumė ragana surijo, surijo

Ir kaulelius išmetė, išmetė.

Sesutėlė surinko, surinko,

Balton skarelėn surišo, surišo,

Ruduolėlio gūžton padėjo, padėjo.

Ruduolėlis išperėjo, išperėjo.

Išgirdo laumė dainuojant ir siunčia savo podukrą: — Eik, nustumk nuo gryčios — kas ten toks gieda! Mergaitė išėjo ir pažino savo brolį. Berniukas irgi pažino seserį, numetė jai gelumbes ir vėl dainuoja savo dainelę:

Mane tėvelis papjovė, papjovė,

Laumė ragana surijo, surijo

Ir kaulelius išmetė, išmetė.

Sesutėlė surinko, surinko,

Balton skarelėn surišo, surišo,

Ruduolėlio gūžton padėjo, padėjo.

Ruduolėlis išperėjo, išperėjo.

Laumė, išgirdus vėl dainuojant, labai užpyko, pagriebė žarsteklį ir bėga dainininko užmušti, bet vos tiktai iškišo galvą iš priemenės, berniukas paleido nuo stogo girnapusę ir užmušė laumę raganą.

Tada berniukas nulipo, ir toliau gyveno visi gražiai ir laimingai.