Piliakalnių kaimo piliakalnis

Sako, ant to piliakalnio žmonės laikydavosi, gindavosi. Medžius susivelka, šautuvai mediniai... Senovės ciesoriai ant to piliakalnio stovėdavo, o kariuomenė medžius ritino.

Dar sako, kad ten dvarai, kad ten bažnyčia. Kas ten žino?

*

Sako, sekmadieniais atsidaro durys iš pietų pusės, išeina iš to kalno tokios mergos, knygas išsineša. Skaito vaikščiodamos. Lyg ten taip buvo?!

*

Vieną sykį ant piliakalnio bernas ganė jaučius. Vidurnaktį pasirodė jam graži mergelė ir tarė:

— Eikš su manimi. Pabučiuosi dvylika vyrų ir mane išgelbėsi. Būsim abu laimingi. Tik, žiūrėk, neišsigąsk, nes šitaip nieko gero nepadarysi!

Atvedė ji tą berną į vidurį kalno. Žiūri jis ten — dvylika kamaraičių, gražiai aiškiai žiburys dega, o kiekvienoj sėdi po vieną baisiai apžėlusį žmogų. Bernas pradeda juos bučiuot. Bet kuo tolyn, tuo tie žmonės baisesniais rodos! Atėjo jis dabar prie dvyliktojo, bet jo taip pasibaisėjo, kad, mergelės įsakymą pamiršęs, jau nedrįso bučiuoti ir bėgo laukan. Jam iš kalno išlipus, durys baisingai užsitrenkė. Vos jo paties neužmušė. Tos durys, sako, buvusios iš pietų pusės, ant paties piliakalnio.

Ir dabar, sako, naktimis ganant gyvulius ant to kalno, užmigusius naktigonius kažin kas kelia ir liepia eit šalin, čia negulėti.

Vienas piliakalniškis, sako, užsimanęs išart didelį to kalno plotą tarp aukštojo pylimo ir žemojo. Kitą dieną jaučiai, su kuriais aręs, puolę. Ir nuo to laiko pradėjo to žmogaus turtas nykti. Jis visai nusigyveno.

*

Mergai prisisapnavo tris naktis iš eilės, kad nueitų į kalną, nusineštų skarelę. Jos tenai lauksią. Ji nuėjo. Pasitiko senelės, atsidarė durys. Senelės sako:

— Ką rasi kambaryje, tą pabučiuok.

Viename kambaryje rado varlę — pabučiavo. Atsidarė kitos durys. Vėl taip pat — pabučiavo. Vis baisesnės ir didesnės varlės. Trečiame kambaryje ji išsigando ir pabėgo. Kai bėgo, griuvo viskas! O senelės ją prakeikė:

— Mūsų neišlaisvinai, ir pati sau bausmę užsitraukei! Būtų mums gerai išėję, ir pati būtum buvus laiminga.

*

Sako, jeigu ardavo piliakalnį, tai nusiversdavo jaučiai. Žmogus arė ant piliakalnio, paliko jaučius, o pats parėjo pietų. Grįžęs rado jaučius nuvirtusius ir negyvus. Paskui vėl arė, ir vėl jaučiai užsimušė. Daugiau ir nebearė.