Aguonėlė

Gyveno senelis ir senelė ir dukrelę turėjo Aguonėlę — juoda juoda, kaip aguonėlė. Mama sako tėvui: — Nunešk į šulinį — ji išbals.

Tai nunešė tėvas ir įleido į šulinį. Tada mama lašinių pripjaustė, kiaušinių primušė, nunešė prie šulinio ir sako:

— Aguona, dukra Aguona, Iškišk rankelę — ar jau balta?

Aguonėlė iškišo rankelę, pavalgė, pavalgė. O mama sako:

—      Dar būk, dar juoda. Bet,— sako,— kai kas ateis, šauks, tai nekišk rankelės.

O vilkas tai girdėjo. Nuėjo jis prie šulinio ir drūtai:

—      Aguona, dukra Aguona, Iškišk rankelę — ar jau balta?

Aguona neiškišo rankelės. Tai vilkui sarmata, nudilbino, kad Aguona rankelės neiškišo. Tada vilkas nuėjo į kalvę:

—      Kalvi, kalvi, paplok man liežuvį! Aš tau užmokėsiu.

Kalvis sako:

—      Na, dėk ant priekalo!

Kalvis kūjeliu liežuvį ir suplojo. Tada kalvis sako:

—      Na, tai mokėk!

Vilkas kalviui vieną koją kilst — kapeika, kitą koją kilst - kapeika. Ir užmokėjo. Tada vilkas nuėjo prie šulinio ir jau plonai:

—      Aguona, dukra Aguona,

Iškišk rankelę — ar jau balta?

Iškišo Aguonėlė rankelę, vilkas kapt už rankelės ir nusinešė į mišką.

Mama nebeturi dukros. Atsigulė ji ant suolo ir numirė. Tada paprašė vilką ir Aguonėlę į pakasynas.

Aguonėlė rauda mamos:

—      Mamute viešnele,

Kaip klevo lapelis — laliukšt.

O vilkas rauda:

—      Uošvele triūbele,

Kaip girnų puselė — kriukšt.

Ten daugiau svečių buvo, tai iškasė pastalėje duobę ir pripylė žarijų. Pasodino ir vilką valgyti už stalo. Tada svečiai sako:

—      Žmonių žente, tik pasitrauk,

Žmonių žente, tik pasitrauk!

Vilkas traukėsi, traukėsi ir į duobę įlėkė. Tada mama pasikėlė nuo suolo ir su kačerga užmušė vilką ir liko jai Aguonėlė.