Kazys ir Praniukas

Praniukas ėjo mokslą, kaip ir kiti vaikai eidavo: per metus mokydavosi, metų gale laikydavo egzaminą.

Be to, egzaminuodavo kaskart, kai atostogų namo parvažiuodavo. Egzaminuodavo Kazys.

Tas Kazys dirbo Praniuko tėviškėje. Jis labai mėgdavo Praniuką, ir Praniukas, namo parvažiavęs, tuojau bėgdavo pas Kazį pasisveikinti.

— Ar daug išmokai? — tuojau, būdavo, klausia Kazys. — Žinai, kad egzaminuosiu.

— Daug, Kazy, daug, — atsakydavo Praniukas. — Ką rytoj dirbsi? Ateisiu pažiūrėti.

Ir paskui kasdien eidavo žiūrėti, ką Kazys veikia, kokį darbą dirba. Prie darbo Kazys jį ir egzaminuodavo. Kartą Praniukas rado Kazį žirniu bevėtantį. Sėdi ant suolelio; šalia prikultų žirnių krūva. Semia iš krūvos šiūpėlėle ir beria į grendymą. Sveikieji žirniai lekia į grendymo galą, menkieji byra arčiau, o pelai ore pavirpėję prie pat kojų žemėn nusileidžia.

— Ar matai, kas čia darosi? — klausia Praniuką.

— Matau: kurie žirniai sveikesni ir sunkesni, tai toliau lekia, lengvieji pusiaukelėje nukrenta, o pelai čia pat lieka. Aš sunkų akmenį lengvai skersai Šešupę permetu; bandžiau mesti kamštelį, tai čia pat į vandenį krito.

Kaziui Praniuko atsakymas, matyti, patiko. Išsitraukė iš kišenės pypkę, o šiūpėlėlę padavė Praniukui.

— Imk, — sako, — pavėtyk, kad toks gudrus esi.

Praniukui vėtyti nesisekė.

Kitą kartą užtiko Kazį bekalantį vinį į sieną kažin kam kabinti.

Kelis kartus smagiai sudrožė plaktuku, o vinis tik sulinko, į medį nelindo — į šaką pataikė. 　

— Nagi, Praniuk, — sako, — ištrauk vinį, — o pats šypsosi.

Praniukas sučiupo vinį, bet tuojau paleido.

— Tegu, — sako, — ataušta, labai įkaitus.

— O kas ją įkaitino? — klausia Kazys.

— Žinau, žinau, — sako Praniukas, — ir šitą egzaminą išlaikysiu. Visi daiktai, kai daužai ar trini, tai kaista. Senovėje žmonės nei skiltuvų, nei degtukų neturėjo; tai trindavo pagalį į pagalį, iki užsidegdavo, ir taip ugnies prasimanydavo.

Taip Kazys egzaminuodavo Praniuką. Beegzaminuodamas ir pats šį tą sužinodavo.