Linksmi vaikai

Birutė buvo gera mergaitė, tik kartais kažin kas jai pasidarydavo: imdavo pyktaut, su broliukais bartis. Visu kuo būdavo nepatenkinta: ir slenksčiu, kad per aukštos — kojelės kliūdavo, ir krėslu, kad jai savo koją pakiša, ir savim, kad neatsimena, kur lėlytės suknelę padėjus, kad jos rast negal. Tada ir su broliukais Andriuku ir Stasiuku lengvai susikivirčydavo.

Dažniausiai tai būdavo iš ryto, ką tik atsikėlus. Tada mama jai sakydavo:

— Birutėle, tu šiandien turbūt blogai miegojai.

Vieną rytą, kada Birutė buvo bepradedanti kivirčytis su savo broliukais, įėjo į kambarį dėdė Petras. Pamatęs Birutę susiraukusią, jis pasakė: 　

— Vėl blogai nusiteikus atsikėlei, Birute. Nereikia, vaikeli, taip pyktaut. Gražiau, kai vaikai gerai sugyvena, smagiai sau žaidžiai, kaip šiandien kad mačiau. Malonu buvo žiūrėti, taip linksmai jie sukinėjosi.

Birutė nemėgdavo, kad ją peikdavo, o kitus girdavo, tai paklausė:

— O kur, dėde, tuos vaikus matei? Turbūt kur nors toli.

— Ne, vaikeli, netoli, — atsakė dėdė Petras. Ir ėmė pasakot:

— Ėjau pasivaikščiodamas ir pamačiau trobelę. Trobelė maža, ankšta, be langų, tik siauros durys į ją veda. Ir prieit prie trobelės sunku: reikia nelygiu taku lipt aukštyn. Vienas vargas gyvent tokioj trobelėj. Man jos gyventojų tikrai pagailo.

Prieisiu iš arčiau pažiūrėsiu, kas tenai gyvena. Priėjęs pamačiau vaikų būrelį. Visi vienaip apsitaisę, smagiai žaidžia, bėgioja, krykštauja.

Taip smagiai žaidė, kad ėmė noras ilgiau į juos pažiūrėt. Atsisėdau nuošaliai, žiūriu ir gėriuosi. O vaikai šmėkščioja, per galvas verčiasi; užsigauna bešokinėdami, bet tik pasikaso užgautąją vietą ir toliau žaidžia. Po kiek laiko prie trobelės durų pamačiau moteriškę, turbūt jų motiną. Ir ji atrodė linksma, patenkinta. Apsidairė, kur vaikai žaidžia, pribėgo prie jų, padalijo kokio valgio ir vėl pranyko.

Dar kiek pasėdėjęs, nuėjau savo keliu, bet man rodėsi, kad dar vis matau tuos vaikus gražiai žaidžiančius.

— Dėde, ir aš norėčiau tą trobelę ir tuos vaikus pamatyt, — pasisakė susidomėjusi pasakojimu Birutė. — Nuvesk kada mane tenai.

— Gerai. Galiu ir rytoj nuvest, jei nepikta atsikelsi, — nusijuokė dėdė Petras.

— Ir aš eisiu, ir aš eisiu, — pasisiūlė ir Andriukas su Stasiuku.

— Visus veskis, dėde, — paprašė tada mergytė.

— Visus, — sutiko dėdė.

Kitą rytą Birutė atsikėlė gerai nusiteikusi ir ėmė ruoštis į kelionę. Besitaisydama, besiskubindama susitrenkė alkūnę, bet pasistengė ir neparodyt, kad skauda. Pati ruošėsi į kelionę ir broliukus ragino, kad negaišuotų, greičiau apsitaisytų ir kas reikia pasiimtų. Pasiruošę į kelionę, vaikai nubėgo dėdės Petro ieškoti. Tuojau jį surado, jau lazdą į rankas pasiėmusį, taigi galėjo ir eit.

Dėdė pasuko į kelelį, vedusį į miškelį. Kai priėjo miškelį, pasuko takeliu į šoną, kur didesni medžiai augo. Vaikai laukė, nekantravo, kada dėdė tą trobelę parodys. Tik staiga Birutė sustojo ir ėmė susidomėjusi žiūrėt į vieną medį.

— Ką tenai matai? — paklausė Andriukas.

— Cit, ne taip garsiai, — sustabdė jį sesytė. — Žiūrėkita tiesiog aukštyn, tai ir judu pamatysita.

Iš tikrųjų berniukai tuojau pamatė storame medyje bešokinėjančias nuo šakos ant šakos kelias voverėles.

— Matau, matau, — nepasijuto kaip sušuko Stasiukas ir ėmė šokinėti iš džiaugsmo.

Voverėlės pasibaidė ir nubėgo visos prie medžio kamieno ir sulindo į buvusią jame daubą.

Dėdė patarė vaikams pasitraukti toliau ir nesikalbėt garsiai. Tada voverėlės palengva viena po kitos išėjo iš daubos ir vėl ėmė šokinėti po šakas, gražiai ir linksmai žaisdamos. Vaikai ilgai susidomėję žiūrėjo į gražius jaunus žvėrelius. Matė, kaip jie žaidė, kaip motina atbėgus iš miško jiems valgio padalino, kaip jie gražiai aplink motiną glamonėjosi ir kaip ją akutėmis lydėjo, kai vėl į mišką nustrykčiojo, matyt, daugiau maisto vaikams parnešt.

Pagaliau dėdė Petras pasakė:

— Na, vaikai, gana bus šį kartą; pasigerėjot ir eisim. Kitą kartą ir patys galėsit čionai atbėgt — juk netoli, ir kelią rasit.

— Atbėgsim, visai netoli, ir kelią rasim, — atsiliepė vaikai.

Dėdė apsisuko ir nuėjo tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atėjęs.

Kiek patrypčiojo paskui, vaikai ėmė šnabždėtis. Paskui Birutė, pribėgusi prie dėdės ir nutvėrusi jį už skverno, pasakė:

— Dėdė, juk mes namo einam, O kaip bus su ta trobele ir vaikais, kurie taip gerai gyvena?

Dėdė smagiai nusijuokė ir atsakė:

— Taigi buvom prie tos trobelės ir tuos vaikus matėm. Ar neteisybė, kad trobelė tokia nepuiki, kaip sakiau, o vaikai toki linksmi, taip gražiai žaidžia?

— Ar tie voveriukai?

— Taigi voveriukai. Aš apie voveriukus kalbėjau, ir buvau nusivedęs jų parodyt.

Vaikai pasižiūrėjo į viens kitą nustebusioms akelėms, linksmai sučirško ir pasileido bėgt namo pirma dėdės.

Paskui dažnai eidavo į miškelį voverių lizdo pažiūrėt. O kai Birutė, blogai miegojus, imdavo pyktaut, tai tuojau kuris iš namiškių pasakydavo:

— Geriau, Birutėle, nubėk voverėlių pažiūrėt.

Ir mergytė tuojau pralinksmėdavo.