Nakties ir dienos sapnas

Kartą ankstyvą rytmetį karalius sušaukė savo ministrus ir pasakė: „Šią naktį sapnavau įspūdingą sapną. Buvau drugelis, plasnojau nuo gėlės prie gėlės ir gėriau nektarą.

Mano sapnas buvo toks ryškus ir tikroviškas, kad rimtai suabejojau: ar aš esu karalius, kuris sapnavo, kad yra drugelis, ar aš drugelis, kuris dabar sapnuoja, kad yra karalius?“

Toks įprastas reiškinys kaip sapnai yra viena didžiausių žmonijos paslapčių. Kas yra sapnas? Ar jis realus? Jeigu ne, kodėl košmaras daro realų poveikį kūnui: sukelia prakaitavimą, pagreitina ir apsunkina kvėpavimą taip, kaip tai nutinka tik tuomet, kai mes tikrovėje bėgame iš baimės? Ar gali būti, kad mūsų realus gyvenimas taip pat yra sapnas?

Jei pažvelgtume į sapne ir realiame gyvenime patirtus įvykius, ar tarp jų būtų koks esminis skirtumas? Ir tie, ir anie jau pasibaigę, todėl dabar jau nieko nebegalime pakeisti, nebent juos prisiminti. Tai, ką patiriame miegodami, vadiname sapnu, nes viskas baigiasi, kai pabundame. Tad gal ir mirtis bus tarsi pabudimas iš sapno, kurį patiriame dabar, kai „nemiegame“?

Jei giliau pamąstytume apie sapnus, suvoktume, kad jie parodo, jog nesame tapatūs savo kūnui. Kai sapnuojame, mūsų kūnas guli lovoje ir fiziškai nieko nepatiria, o mes išgyvename tigro antpuolį ar smagiai leidžiame laiką su princese. Tai reiškia, kad „aš“ - tas, kuris patiria emocijas, - nesu kūnas.

Vedų šventraščiai aiškina, kad mūsų sąmonė gali būti keturių būsenų: džagratos (normalaus budrumo), svapnos (sapno), sušupčio (gilaus miego be sapnų) ir samadhio (dieviško budrumo). Būdami samadhio būsenos patiriame, kas esame iš tikrųjų — sielos, mylimi Dievo vaikai. Tačiau dabar, nors fiziškai ir esame budrūs, dvasiškai miegame.

Tad atsakyti į karaliaus klausimą galima šitaip: jis yra dvasinis Dievo vaikas, kuris sapnuoja esąs karalius (džagrata). To sapno metu jis sapnuoja dar vieną sapną, kad yra drugelis (svapna).

Miegantis žmogus negali suvokti net šviečiančios saulės egzistavimo, nors saulė palaiko jo gyvybę. Panašiai ir dėl dvasinio snaudulio mes negalime suvokti Dievo buvimo ir meilės, nors Jis palaiko mūsų egzistenciją, aprūpindamas šiluma, šviesa, oru, vandeniu ir maistu. Tačiau lygiai kaip miegantį žmogų gali pažadinti garsas, iš dvasinio snaudulio mus gali prikelti dvasinis garsas - šventas Dievo vardas. Todėl giedokime ir prabuskime savo teisėtam džiugiam gyvenimui, kupinam amžinos meilės.