Neramus protas

Mokinys su savo mokytoju vaikštinėjo po mišką ir skundėsi, kad jo protas niekada nenurimsta. Jis paklausė:

- Kodėl daugumos žmonių protas neramus, ir tik keli įstengia jį suturėti? Kaip jie tai pasiekia?

Mokytojas žvilgtelėjo į mokinį ir nusišypsojo:

-      Papasakosiu tau istoriją. Sykį dramblys raškė nuo medžio lapus ir kimšo juos sau į burną, o palei jo ausį dūzgė muselė. Pamojavęs atlėpusiomis ausimis, dramblys nuvijo musę, bet ši vėl sugrįžo. Tada dramblys vėl ją nubaidė, tačiau įkyrus vabzdys neatstojo. Galų gale dramblys paklausė: „Ko čia nerimsti ir keli triukšmą? Kodėl nė akimirkos negali pabūti vienoje vietoje?“ Musė atsakė: „Mane domina viskas, ką matau, girdžiu ar užuodžiu. Mano penkios juslės nuolat gainioja mane visomis kryptimis, o aš negaliu joms atsispirti. Nesuprantu, kaip tu gali taip ramiai stovėti lyg niekur nieko.“ Dramblys liovėsi kramtęs ir tarė: „Mano penkios juslės neblaško mano dėmesio. Tiesiog pasineriu į tai, ką darau. Dabar valgau - vadinasi, susitelkiu būtent į valgymą, todėl galiu mėgautis maisto skoniu, be to, geriau jį sukramtau. Aš pats sprendžiu, kur nukreipti savo dėmesį, o ne kas nors kitas.“

Išgirdęs šiuos žodžius, mokinys išpūtė akis ir nušvito plačia šypsena:

-      Supratau! Kol mano mintys ir dėmesys pavaldūs mano penkioms juslėms, veltui tikiuosi proto ramybės. Ją įgausiu tik tuomet, kai pats valdysiu savo jusles ir dėmesį.

-      Teisingai, - pritarė mokytojas. - Mintys nerimsta ir keliauja ten, kur krypsta dėmesys. Išmok valdyti dėmesį ir suvaldysi protą.