Niekad nesijuokiantis žmogus

Vieną gražią pavasario dieną po pietų, patogiai įsitaisęs savo sodo pavėsy, kalifas Harunas al Rašidas gardžiuodamasis gėrė kavą ir rūkė. Nieko jam netrūko, jis jautėsi visai laimingas. Aplink giedojo paukšteliai medžiuose ir šnarėjo upelio vanduo. Malonu jam buvo taip sėdėti tarp ištikimų savo kiemo žmonių ir gražių moterų, žinant, kad visas kraštas gyvena ramiai ir sočiai.

Taip galvodamas, jis neiškentė nepasigyręs didžiajam viziriui:

—      Koks džiaugsmas mums gyventi tokiais laikais! Galime visada būti smagūs ir juoktis! Žinoma, yra turtingų ir beturčių, bet visi laimingi, nors...

—      Turėtų taip būti, viešpatie,— atsakė didysis viziris,— bet aš žinau vieną, gyvenantį netoli nuo palociaus, visų vadinamą „niekad nesijuokiančiu žmogum". Tikrai, niekas nematė jo juokiantis.

—      Eik ir tuojau man atvesk tą žmogų,— tarė kalifas.— Reikia sužinoti jo sielvarto priežastį ir padaryti laimingą.

Tas žmogus buvo atvestas į palocių. Kalifas stebėjosi, matydamas, kad jis buvo gražiai apsivilkęs ir pats gražus vyras. Tik jo veidas buvo tikrai nuliūdęs ir skausmingas.

—      Girdėjau, mielas bičiuli,— tarė kalifas,— tu niekada nesijuoki. Sakyk, kokia būtų tavo nuliūdimo priežastis, ir mes padėsim tau atgauti juoką. Toks yra mūsų noras.

—      Tu esi tikras savo tautos tėvas,— atsakė svečias,— bet aš netikiu, kad galėtum man ką padėti. Tačiau dėl visko aš apsakysiu savo istoriją.

—      Sakyk, sakyk, tada matysiu, ką galėsiu tau padėti,— ir jis pasitaisė patogiau sėdėti, nugėrė gurkšnį kavos ir ėmė klausytis.

—      Aš buvau vienas turtingo tėvo sūnus,— ėmė pasakoti niekad nesijuokiantis žmogus,—aš augau visko pilnas ir be jokių rūpesčių. Kai tėvas staiga mirė, verkiau jo keletą savaičių. Paskui ėmiau linksmai gyventi, barsčiau pinigus nieko nežiūrėdamas. Tėvas buvo man palikęs didelį turtą, aš turėjau daug draugų, tie padėjo man tą visą turtą ištaškyti. Per trejus metus viską praradau, ir mano draugai tuojau visi išlakstė. Tada man reikėjo ieškoti darbo.

Kalifas čia jį pertraukė:

—    Jei tau reikia vietos, galiu duoti, ir tu laimingai gyvensi su mumis.

—    Prašom išklausyti mane iki galo, viešpatie, nuo čia tik prasideda mano istorija su visais vargais.

Kalifas liepė varyti toliau, ir niekad nesijuokiantis žmogus sakė:

—   Vadinas, aš visur ieškojau darbo, kur tikėjausi gauti. Kartą mane sutiko senas vyras rimtu veidu ir tarė:

insert

—   Jaunikaiti, tavo veidas, tavo rankos ir viskas rodo, kad nesi vargingo gimimo ir tu augai nieko netrukdamas. Ar ne tiesa?

—   Mano nelaimė, kad tai tiesa,— aš atsakiau.— Buvau gavęs iš tėvo gražų palikimą, bet viską bematant prašvilpiau. Kitaip būtų, jei galėčiau vėl pradėti gyventi...

—   Visai galimas daiktas,— atsiliepė tas vyras,— jei tu man prižadėsi gražiai ir teisingai gyventi.

—    Prižadu iš visos širdies! — aš sutikau.

Tas vyras parsivedė mane pas save. Pirmiausia jis mane išmaudė, davė ploniausio audimo drabužius, paskui paaiškino, ką aš turėjau veikti. Be paties šeimininko, tuose namuose gyveno dar devyni vyrai, ir aš turėjau viską tvarkyti: pirkti, kas reikalinga, prižiūrėti tarnus, jiems mokėti algą. Toms išlaidoms man buvo duota trisdešimt tūkstančių dinarų.

—    Aš prašysiu tavęs vieno daikto,— man tarė namų šeimininkas: — prižadėk niekados neklausti nei vieno iš mūsų, kodėl mes esame tokie nuliūdę. Nei vieno žodelio, supranti?

Aš atsakiau, kad supratau, ir niekados nieko neklausinėsiu. Tikrai, aš pripratau prie tų keistų namų su ištįsusiais veidais, ir daug metų praėjo be jokių atsitikimų. Kartą vienas iš tų senių pasimirė, paskui giltinė griebė kitą, vėl kitą, ir galų gale aš palikau vienas su savo šeimininku. Kai ir tas gulėjo mirties patale, aš tariau jam:

—    Brangus šeimininke, manau, kad ištikimai tarnavęs tau ir tavo draugams, ir tikiuosi, kad neturi ko skųstis manim. Ar galiu tavęs prašyti vienos malonės?

—      Prašyk, sūneli, ir ką tu prašysi, viską padarysiu, tu man tarnavai labai gerai.

—      Kodėl gi tu ir tavo draugai visados buvo tokie nuliūdę, kodėl aš nemačiau jūsų nei kartą juokiantis?

Mirštantis atsiduso ir tarė:

—      Sūnau, man būtų labiau tikę, kad tu būtum ko kito klausęs. Mano atsakymas bus tavo nelaimių pradžia. Bet, matyti, taip likta, kad ir tu atkentėtum... Jei tikrai nori žinoti mūsų kančių priežastį, atidaryk duris, paslėptas aure ten už sienos apmušalų,— ir pamojo savo išdžiūvusia ranka į vieną namų kampelį.

Kelias dienas patraukęs po tos kalbos, nelaimingas žmogus mirė, ir aš likau vienintelis tų namų ir visų turtų savininkas. Aš buvau pripratęs prie to ramaus gyvenimo ir pradžioj vienodai gyvenau kaip seniau.

Bet paskui tos paslėptos durys po apmušalais labai man parūpo. Aš vaikščiojau iš kambario į kambarį grabinėdamas sienas ir galop radau mažas dureles po apmušalais. Jos buvo užrakintos. Aš atsitraukiau tolyn, nusprendęs niekados jų nerakinti. Bet prieš savo norą kasdien grįždavau jų pažiūrėti ir supratau, kad vėliau ar anksčiau man reikės atidaryti. Ir tikrai aš jas atidariau.

insert

Nuo durų traukėsi ilgas urvas, aš nutariau juo eiti. Taip ėjau gerą valandą, ir vis nebuvo galo. Tada paėmė mane baimė, ir aš pradėjau tekinas lėkti.

Nepasakyčiau, kiek laiko lėkiau, tik staiga, kai iš nuovargio jau nebepavilkau kojų, aš pasiekiau urvo galą ir išvydau jūros krantą.

Stebėdamasis vandens platybe, žengiau keletą žingsnių per smėlį, nuolat vilgomą šokančių pakraščio bangų. Aukštai padangėj ties mano galva sklandė didelis erelis. Staiga jis puolė žemyn, pagavo mane savo galingais nagais ir iškėlė aukštyn. Nors viršum mūsų tebuvo platus dangus, o apačioj putojantis jūros vanduo, aš dėl to nejutau mažiausios baimės. Galop tas erelis nuleido mane į salą, iš visų pusių skalaujamą šniokščiančių bangų.

Aš galvojau, ką dabar darysiu, ir išvydau artinantis laivą su išpūstomis burėmis. Burės mirgėjo saulėj šilkais, jos buvo įvairių spalvų: raudonos, žalios ir mėlynos. Kai laivas priplaukė visai arti, pasirodė, kad jo įgula buvo sudaryta iš jaunų gražių mergaičių; jų palaidas kasas vėjas nešiojo į visas puses.

Valtis buvo nuleista į jūrą, irklavo žavingos jaunos mergaitės. Juokdamosi jos liepė man sėstis į jų valtį ir bemat nugabeno į laivą. Ten apvilko mane puošniais drabužiais ir vaišino gardžiausiais valgymais. Tuo tarpu laivas skriejo per vandenyną; be paliovos mes plaukėm tą visą dieną, visą naktį ir dar vieną dieną.

Saulė buvo arti laidos, kai mes priplaukėm krantą, pilną šūkaujančių ir mosuojančių vėliavomis žmonių. Jaunosios mergaitės iškėlė mane ant krašto, kur išgirdau iš visų pusių šaukiant: „Tegyvuoja jaunikis! Sveikas atkeliavęs, jauniki!"

Uniformuotų raitelių sargyba privedė man pabalnotą žirgą, aš sėdau raitas, ir mes nujojom į palocių, apšviestą baigiančios leistis saulės ugnim. Mane pasitiko nematytos gražybės karalienė. Kai ji nusivedė mane prie sosto ir pasodino šalia savęs, aš jaučiausi kaip nuneštas į nuostabią sapnų viešpatystę.

Tada karalienė tarė man saldžiu balsu:

—    Pagaliau tu prie manęs, mano seniai lauktas mylimas! Šiandien pat mes keliame vestuves, puota jau sutaisyta!

Tie žodžiai padarė man neapsakomą džiaugsmą, nes lig tik paregėjau, pamilau ją iš visos širdies. Nieko daugiau nebetroškau, tik ją vesti ir kartu čia gyventi iki savo dienų pabaigos.

Atlikus vestuvių iškilmes, karalienė tarė man:

—     Štai tu dabar esi gražios ir turtingos šalies karalius. Kas buvo mano, nuo šios valandos yra mūsų abiejų. Visi čia turi tavęs klausyti, tu gali valdyti, kaip tau patinka. Tik vienas bus tau užgintas daiktas — daryti aure anas duris, kitaip tave ištiks baisi nelaimė ir pražūtis,— ir ji parodė ranka tas duris kambario kertelėj.

insert

Septynerius metus gyvenau laimingas, koks tik gali būti žmogus laimingas šioj žemėj. Mažiausias debesėlis netemdė mano džiaugsmo, joks rūpestis nevargino manęs. Buvau beveik pamiršęs, kad gyvenimas gali būti kitoks, kaip meilė, linksmybė ir juokai be pertraukos.

Bet vieną kartą, kai karalienė buvo iškviesta toliau į iškilmes, kur be jos negalėjo apseiti, aš panorėjau atidaryti tas uždraustas duris. Negalėjau suprasti, dėl ko man buvo uždrausta jas daryti, kai aš buvau šios karalystės visų daiktų viešpats. Galvojau, kad karalienė tik juokavo iš manęs ir gąsdino prasimanytu dalyku. Maniau jai parodyti, kad nebijau to jos prasimanymo...

Paėmiau durų rankeną ir paspaudžiau. Durys atsidarė. Aš peržengiau slenkstį, o durys pačios užsidarė užpakaly. Aš vėl atsidūriau prie juros kranto. Viena akimirka atplasnojo didelis erelis, pagriebė mane savo nagais ir iškėlė į orą surikęs išgąstingu balsu. Po neilgos kelionės per šėlstančią jūrą jis pametė mane prie to urvo, kur ėjo į mano ankstesnę buveinę.

Čia jam bepasakojant užkando žadą, jis iš skausmo negalėjo daugiau tarti vieno žodžio. Kalifas ir kiemiškiai laukė tylėdami. Kiek atsigavęs, nelaimingasis vėl varė toliau.

—      Daug dienų aš vaikščiojau po tą krantą, verkdamas ir šaukdamas savo mylimą žmoną. Šaukiau ir erelį, melsdamas nunešti mane pas ją, bet jis nelėkė. Galop pamačiau, kad nei šaukimas, nei verksmas nieko nepadės ir aš amžinai jos neberegėsiu. Nusiminęs vėl grįžau tuo urvu namo. Dabar supratau anų nuliūdusių vyrų kančių priežastį ir žinojau, kodėl jų niekas negalėjo paguosti. Taip pat žinau, kad lig savo dienų galo aš pats būsiu toks nelaimingas.

Pasidarė ilga tyla. Niekad nesijuokiantis žmogus užsidengė veidą ir raudojo. Tada kalifas tarė:

—      O nelaimingasis, dabar aišku, kad aš negaliu palengvinti tavo vargo. Bet manau, gal nebūsi nelaimingiausias mano valdinys. Bent esi turtingas, turi gražius namus ir malonių atsiminimų, turi ko paverkti. Jei aš mėginčiau pamažinti tavo kančias, bijau, kad jų nepadidinčiau. Grįžk atgal namo ir gyvenk toliau su savo sielvartais. O aš žinosiu, kad mano karalystėj nėra visi laimingi. Juk negalėsiu pamiršti, kad čia yra bent vienas žmogus, kuris niekad nesijuokia.

2031 žodžiai (Skaitysite 11 min.)

Jūsų vaikams

Atrinkome populiariausias tarp mūsų lankytojų prekes ir paslaugas vaikams. Galbūt rasite kažką įdomaus ir savo mažiesiems.
MENIU