Piemenėlis

Sykį viename kaimelyje kartu su savo mama gyveno mažas berniukas, vardu Gopalas. Jo mama buvo našlė. Kai jam suėjo penkeri, mama išsiuntė jį į mokyklą.

Kelias vinguriavo per miškus ir atrodė be galo ilgas, todėl mažasis berniukas iš pradžių pamanė, kad pasiklydo. Galop jis pamatė kito kaimo berniukus, einančius į mokyklą, ir su džiaugsmu prie jų prisijungė.

Diena mokykloje prabėgo puikiai, o pamokoms pasibaigus, Gopalas ėmė žaisti su kitais vaikais. Kai pagaliau jis susiruošė į tolimą kelią namo, jau temo. Einant per mišką, darėsi vis tamsiau. Gopalą apėmė baimė, jis nežinojo, ką daryti, todėl leidosi bėgti kiek įkabindamas ir nesustojo, kol atsidūrė motinos glėbyje.

Kitą rytą Gopalas pasakė savo mamai, kad nenori eiti į mokyklą.

— Bet, — nesutiko mama, — vakar mokykloje tu buvai toks laimingas ir išmokai tiek daug nuostabių dalykų! Sakei, kad tau patiko pamokos. Tai kodėl šiandien nebenori eiti į mokyklą?

- Man patinka pamokos, mama, — atsakė Gopalas. - Bet aš bijau vienas eiti per miškus. Jie tankūs ir tamsūs.

Gopalo motina minutę stovėjo, galvodama, ką sakyti. Ji buvo pernelyg neturtinga, kad įstengtų pasamdyti savo sūnui palydovą. Staiga jai į galvą toptelėjo Viešpaties Krišnos vardas ir ji tarė:

- Tu šito nežinojai, mano vaike, bet tuose miškuose gyvena kitas mano sūnus, kuris visuomet būna netoli tavo kelio. Kai tik tave apims baimė, pašauk jį: „O broli piemenėli, eime su manimi į mokyklą!“ Jis iš karto ateis tavimi pasirūpinti ir tau nebereikės baimintis.

Gopalas negalėjo patikėti:

- Ar tikrai mano brolis piemenėlis ateis pasirūpinti manimi, kai eisiu į mokyklą?

Taip, tikrai, — užtikrino motina. — Jis myli tave kaip brolis ir visada skubės tau į pagalbą, kai tik jį pašauksi.

Kitą rytą Gopalas drąsiai išsiruošė į mokyklą, bet netoli nuėjęs vėl ėmė būgštauti, todėl sušuko:

- O broli piemenėli, broli piemenėli, ateik ir pažaisk su manimi!

Iš už medžių pasirodė berniukas, paėmė Gopalą už rankos ir palydėjo į mokyklą. Priartėjus prie mokyklos, jis pasitraukė sakydamas:

- Kai eisi namo, vėl mane pašauk.

Kiekvieną dieną, eidamas j mokyklą ir grįždamas namo, Gopalas šaukdavo berniuką. Jiedu visą kelią žaisdavo. Piemenėlis buvo toks geras ir mielas, kad Gopalas jį pamilo taip, kaip dar niekada nieko nemylėjo.

Diena po dienos Gopalas išpasakodavo savo mamai viską apie tą berniuką, o ji visai nesistebėjo, nes puikiai žinojo, kad tai Viešpats Krišna ateina jos sūnui į pagalbą.

Taip slinko laikas, kol vieną dieną mokytojas tarė:

- Rytoj surengsiu puotą, o jūs visi, mano berniukai, atsineškite po kokią dovaną.

Tą vakarą Gopalas pasakė mamai:

- Mama, mūsų kilnusis mokytojas rytoj suruoš puotą. Ką turėčiau jam nunešti?

Vaiko žodžiai nuliūdino motiną, nes jie gyveno labai vargingai, ir ji neturėjo ko duoti savo berniukui. Bet moteris nenorėjo, kad sūnus eitų į mokyklą be dovanos mokytojui, todėl pasakė:

- Mano sūnau, esu tokia neturtinga, kad negaliu tau duoti dovanos mokytojui. Bet ryte, eidamas į mokyklą, paprašyk savo brolio ką nors tau duoti.

Ji žinojo, kad Viešpats Krišna jiems padės.

Taigi ryte, susitikęs piemenėlį, Gopalas paprašė:

- Brolau, mano mokytojas šiandien ruošia puotą. Visi berniukai atneš dovanų, ir atrodys labai negražiai, jei aš neturėsiu dovanos. O aš labai neturtingas ir negaliu nieko padovanoti. Gal galėtum ką nors duoti mano mokytojui?

- Ką galėčiau tau duoti, o broli? Aš tik piemenėlis. Viskas, ką išgaliu, - tai tik šis dubuo su pienu. Žinoma, tai tik piemens dovana, bet vis tiek perduok ją savo mokytojui, - tarė piemenėlis.

Gopalas nuėjo pas mokytoją ir atsistojo šalia būrio berniukų, teikiančių mokytojui atsineštas dovanas. Gopalas ilgai laukė, tačiau niekas jo nepastebėjo. Vargšelis labai nuliūdo, bet mokytojas vis dėlto atkreipė į jį dėmesį, priėmė iš jo rankų mažą dubenį su pienu ir nuėjo jo išpilti į didesnį indą. Tačiau koks buvo jo nustebimas, kai, išpylus pieną, dubenėlis vis dar buvo pilnas, dar kartą išpylus, vėl pasidarė pilnas. Ir taip daugybę kartų.

Visi susirinkusieji negalėjo atsistebėti. Ką tai turėtų reikšti? Gopalas taip pat stebėjosi ir tik dabar suprato, kad jo brolis piemenėlis buvo Pats Viešpats Krišna.

Mokytojas jo paklausė:

- Iš kur gavai tą pieną, Gopalai?

Iš savo brolio piemenėlio, kuris gyvena miške, - atsakė berniukas.

- Kas jis toks?

- Tas, kuris ateina palydėti manęs ir žaisti su manimi, kai einu į mokyklą, - atsakė Gopalas.

- Ar gali mane pas jį nuvesti?

- Taip, jei eisite su manimi, pone.

Tą vakarą mokytojas su Gopalu patraukė į mišką. Tankmėje Gopalas sušuko:

- Broli piemenėli! Broli piemenėli! Negi tu neateisi?

Tačiau Šį kartą joks piemenėlis nepasirodė. Gopalas nežinojo, ką daryti. Jis vis šaukė, bet niekas neatsiliepė.

Galų gale berniukas, prislėgtas sielvarto, pravirko:

- O broli piemenėli, jei nepasirodysi, visi manys, kad aš sakiau netiesą.

Tuomet iš miško glūdumos atsklido tolimas balsas:

- Mano mažasis broli, aš negaliu parodyti savo veido. Tavo mokytojui teks ilgai laukti. Bet pasakyk jam, kad jis pamatys mane tą dieną, kai jam reikės manęs taip, kaip kadaise reikėjo tau, mano mažasis Gopalai.

Su nuolankia širdimi turime šauktis Krišnos prieglobsčio. Jis mums atlieps, kai bus patenkintas mūsų ketinimais ir tarnystės dvasia.