Povas ir gervė

Kartą gyveno labai išdidus ir pasipūtęs povas, kuris prieš kiekvieną girdavosi savo gražiomis plunksnomis. Net kai lydavo, jis stovėdavo ir žiūrėdavo į savo atvaizdą balose.

Tik pažiūrėkite į mano uodegą! — imdavo krykštauti.

Įsižiūrėkite į mano plunksnų spalvų gamą. Aš toks gražuolis! Aš, ko gera, esu pats gražiausias paukštis visame pasaulyje!

Paskui jis išskleisdavo savo uodegą kaip kokią didžiulę vėduoklę ir stovėdavo laukdamas, kol kas nors prieis ir ims jį girti.

Kiti paukščiai ėmė piktintis tokiu povo gyrimusi ir garbės troškimu, todėl pradėjo galvoti, kaip čia jam iškrėtus kokį nemalonų pokštą. Gervei gimė mintis ir ši pasakė: „Palikite jį man. Aš padarysiu taip, kad povas pats apsikvailintų.“

Vieną rytą gervė lyg niekur nieko sukiojosi aplink povą. Povas kaip visuomet snapu dailino savo plunksnas.

- Ar aš ne gražuolis?! — džiaugsmingai šūktelėjo jis. — O tu, gerve, tokia neišvaizdi, vienspalvė, apšepusi ir nuobodi. Kodėl nepamėgini atrodyti kiek ryškiau?

- Na, gal tavo plunksnos ir gražesnės už manąsias, — ramiai atsakė gervė, — bet aš pastebėjau, kad tu negali skristi. Tavo gražiosios plunksnos nepakankamai stiprios, kad pakeltų tave nuo žemės. Galbūt aš ir neišvaizdi, tačiau mano sparnai pakelia mane į dangaus aukštumas!

Moralas: nors vienoje srityje ko nors pritrūkstame, bet visuomet esame apdovanoti kitoje.