Profesorius varlius

Ponas Varlius buvo didis mokslinčius,

Šiek tiek toks, kaip mes visi.

Jis netikėjo, kad yra kas tikra,

Išskyrus tai, ką galėjo matyt.

Ponas Varlius buvo didis mokslinčius,

Didžiai gerbiamas profesorius.

Gyveno jis sekliausio šulinio baloj,

Ir buvo laimingas, kiek tik galim manyt.

Jis matavo atbrailas ir paviršių,

Viską, ką tik galėjo matyt.

Prirašė knygų apie visatos dydžius,

Žiūrėdamas savo siaurom akim.

- Nėra nieko, ko mes nežinom, -

Sakydavo jis tvirtai. –

Akivaizdžią tiesą mes pripažįstam,

O ne reliatyviai.

Bet atėjo lemtinga diena, kai

Prie jūros gyvenus varlė

Nušoko į jo mažą balutę

Ir tarė jam subtiliai:

- Atvykau čia nuo vandenyno,

Nuo jūros kranto be ribų,

Vanduo be galo gilus -

Banguoja ten per amžius.

Ką čia šneki?! — tarė Varlius.

Abejoju. — Koks įžūlumas!

Sakai, ten plačiau nei šiam šuliny,

Vieną, du ar net tris kartus?

Kvaksėdamas jis vis pūtė ir pūtė

Savo žandus atitinkamai,

Jie vis augo, didėjo ir plėtės,

Kaip jo išdidumas plačiai.

— Ar dešimt, ar šimtą kartų? –

Nekantriai klausė jisai.

Vos akimirka — sprogo jo žandai,

Galas jo gerbiamai profesūrai.

Istorijos esmė paprasčiausia:

Mokslinčius nesugebėjo aprėpt,

Kiek slypi anapus šulinio dangčio,

Ir kiek dar galėjo regėt!

Ponas Varlius buvo didis mokslinčius,

Šiek tiek toks, kaip mes visi.

Jis netikėjo, kad yra kas tikra,

Išskyrus tai, ką galėjo matyt.