Saulė šaltis ir vėjas

Seniai, labai seniai tai buvo. Kartą ėjo keliu saulė, šaltis ir vėjas ir eidami tarpusavy kalbėjosi.

Saulė sako:

—      Aš esu už judu stipresnė!

Šaltis atsikerta:

—      Ne, aš esu stipresnis.

Vėjas nenusileidžia:

—      Ne, netiesa. Aš stipriausias!

Visi žino, kad stipriam gera gyventi pasaulyje: eini, kur nori, visi tavęs bijo. Bet kaip čia dabar nuspręsti, kuris stipresnis?

Eidami sutinka žmogų. Tasai iš mandagumo nusiima kepurę, linkteli praeiviams ir nudrožia savo keliais.

Žmogui dar netoli tenuėjus, trys keliauninkai šaukia jį atgalios. Jie norį sužinot, kuriam iš jų nusilenkęs — negi visiems trims.

Jie ir klausia:

—      Sakyk, žmogau, mums teisybę: prieš kurį iš mūsų tu kepurę kėlei ir kuriam nusilenkei? Negi visiems trims iš karto?

Žmogus galvoja galvoja, bet nežino, ką atsakyti. Saulė gali smarkiai užkaitinti, šaltis — stipriai šaldyti, o vėjas — žemę išdžiovinti. Kuriam atiduoti didžiausią garbę?

Galop žmogus sugalvojo: „Ar nebus geriausia, jeigu pasakysiu — vėjui? Kad ir kaip saulė kepina, vėjui papūtus, tuoj vėsiau pasidaro. Kad ir kaip šaltis spaudžia, vėjui iš pietų pasisukus, tuojau šilčiau pasidaro".

Taip apsvarstęs, jis ir sako:

—      Vėjui nusilenkiau.

Saulei atsakymas nepatinka, ir ji pagrasina žmogui:

—      Visą amžių atminsi, kad vėją pripažinai didžiausiu!

O vėjas ramina žmogų, tardamas:

—      Nebijok nei saulės, nei šalčio! Jeigu jie norės tau ką bloga daryti, tu tik mane prisimink!

Vasarą saulė sugalvojo žmogų pamokyti ir sujudo visu karštumu jį spiginti.

Žmogui taip karšta pasidarė, jog nebežino nė kur dėtis: nei lauke, nei kambaryje neranda vėsios vietos! Nors į vandenį lįsk, bet kiek ilgai vandeny tupėsi?

Tada žmogus prisiminė vėją ir šūktelėjo:

—      Bent vėjelis imtų pūsti, vis nebūtų taip karšta!

Ir vėjelis tuoj pat iš šiaurės padvelkė, oras pamažu atvėso. Žmogus vėl galėjo savo darbą dirbti, o saulė turėjo pripažinti, kad vėjas vis dėlto stipresnis.

Žiemą ir šaltis norėjo žmogų pamokyti. Ir užleido jis tokį speigą, jog net kambaryje kailinių nenusivilksi.

Žmogus vėl prisiminė vėją ir sako:

—      Bent vėjas imtų pūsti, tada apsiniauktų ir šaltis atsileistų.

Ir vėjas kaip mat iš pietų papūtė, kilo pūga, ir šaltis pamažu ėmė kristi. Žmogus išėjo iš kambario ir taisosi į mišką malkų važiuoti.

Ir šaltis pamatė, kad vėjas už jį stipresnis — nėra ko daugiau galynėtis. Žmogus ramiai sau į mišką išėjo ir dirba savo darbą.

Sutikęs saulę, vėjas sako:

— Stipriausias tas, kas savo jėga nesididžiuoja. Tiktai darbas gali parodyti, kas daugiausia jėgų turi.

Gale lauko katilėlis plauko. /Saulė/

555 žodžiai (Skaitysite 3 min.)
Latvių liaudies pasaka
  10 - 22 balsai (-ų)

Jūsų vaikams

Atrinkome populiariausias tarp mūsų lankytojų prekes ir paslaugas vaikams. Galbūt rasite kažką įdomaus ir savo mažiesiems.
MENIU