Stebuklingas patiesalas, žiūronas ir obuolys

Labai seniai viešpatavo Indijoj turtingas sultonas, jis turėjo tris sūnus. Vyresnysis buvo vardu Huseinas, antras Alis, o trečias Achmedas. Prie to sultono augo iš mažų dienų jo mirusio brolio duktė Nuranigara. Savo paties vaikus ir dukterėčią sultonas lygiai gražiai auklėjo, jis juos mokė visokių mokslų ir menų. Princesė Nuranigara buvo labai graži ir išmintinga, su savo pusbroliais visados gerai sutiko.

Kai Nuranigara suėjo į metus, sultonas ėmė rūpintis išleisti ją už kokio karaliaus. Tai sužinoję, visi trys jo sūnūs, kiekvienas skyrium, atėję pas tėvą prašė sau princesės rankos.

Išgirdęs tokį jų norą, tėvas didžiai nuliūdo. Jis galvojo: „Jei ją gaus vienas kuris iš jų, kiti jam pavydės, ir prasidės tarp brolių nesantaika, o jei atiduosiu kam svetimam, tai jie įniršę pames savo namus ir iškeliaus kur kitur." Žinodamas, kad nei vienas iš jų nenusileis kitiems, sultonas pasišaukė pas save visus tris ir tarė:

— Mieli mano sūnūs, aš jus visus lygiai myliu ir negaliu išrinkti vieną kurį iš jūsų ir atiduoti tam princesę Nuranigarą. Jei jūs manęs paklausytumėt, aš sugalvojau vieną būdą, tai geriausiai išspręs tą reikalą ir nesuardys jūsų vienybės. Keliaukit kiekvienas į kitą kraštą, kad jūs nesusitiktumėte ir kuris parneš labiausiai nepaprastą ir retą daiktą, tas gaus mano dukterėčią.

Visi trys princai kiekvienas galvojo, kad jam geriausiai pasiseks rasti tokį daiktą, ir sutiko su tuo tėvo sumanymu. Sultonas davė jiems pinigų, kiek norėjo, ir kitą rytą, apsitaisę pirkliais, jie su gražiais arkliais praaušus išjojo iš tėvo namų. Jie išvyko kiekvienas lydimas savo ištikimo tarno ir visą tą dieną keliavo kartu. Vakare prie kelio rado užvažiuojamus namus ir ten apsinakvojo. Jie susitarė lygiai už metų toj pačioj vietoj vėl susitikti, ir kitos dienos rytą, karštai atsibučiavę prieš išsiskirdami, kiekvienas patraukė savais keliais.

Vyresnysis brolis Huseinas pasuko keliu į Bisnagaros karalystę, apie kurios galybę, turtus ir stebuklus buvo daug girdėjęs ir jau seniai norėjęs ją pamatyti. Kelionė truko tris mėnesius. Kartais reikėjo keliauti per dykumas ir aukštus kalnus, kartais per derlingus laukus ir gražius miškus, kol pasiekė tos karalystės sostinę. Atvykęs jis sustojo viešbuty, skirtam pirkliams iš svetimų šalių, ir kitą dieną pradėjo eiti per krautuves, užverstas visokiomis prekėmis. Ten gulėjo didžiausi rituliai šilko, gelumbės ir visokių brangių audinių, prigabentų iš Persijos, Egipto ir kitų kraštų. Patiesalų kaip malkų didžiausios krūvos buvo prikrautos, pristatyta įvairiausių indų iš porceliano, stiklo ir krištolo, išpuoštų perlais ir deimantais vazų, nuo kurių spindėjimo krautuvės darėsi šviesesnės kaip nuo saulės. Gatvės buvo pilnos turtingų ir linksmų žmonių, apsidariusių brangiausiais drabužiais. Visa sostinė nuo daugybės žydinčių ir kvepiančių žolynų atrodė kaip koks užburtas didelis daržas. Princas vaikščiojo po visur, žiūrinėdamas, ar neužtiks pirkti kokį nepaprastą daiktą.

insert

Bevaikščiodamas jis pavargo ir prie vienos krautuvės durų atsisėdo pasilsėti. Jam besėdint, eina vienas pro šalį ir rėkia:

—     Patiesalas keturiasdešimt tūkstančių auksinių! Patiesalas keturiasdešimt tūkstančių auksinių!

Tas, kur rėkė, turėjo užsimetęs ant rankos patiesalą kokių keturių pėdų ilgumo ir platumo. Nustebęs princas sustabdė jį ir sako:

—     Krautuvėj gali pirkti tokį patiesalą už kelis sidabrinius pinigus, o tu prašai keturiasdešimt tūkstančių auksinių! Ar jis yra koks labai nepaprastas?

—     Tikra tiesa,— atsakė pardavėjas:—tai stebuklingas patiesalas! Jei kas ant jo atsistos, tai jį tuojau nuneš, kur tik panorės, per aukščiausius kalnus ir per plačiausius vandenis!

Princas labai apsidžiaugė, išgirdęs apie tokį nepaprastą daiktą, už kurį tikėjosi tikrai gauti princesės ranką, ir tarė:

—     Jei tai tiesa, aš sutinku mokėti, kiek tu reikalauji.

—     Kad taip yra,— atsakė pardavėjas,— galima tuojau įsitikinti. Aš paklosiu tą patiesalą, mes atsistosim ant jo abudu kartu, tu panorėk nusikelti į savo viešbutį, ir mes ten būsim viena akimirka.

Princas sutiko, abudu sustojo ant patiesalo ir bematant oru nušvilpė į viešbutį. Niekas negalėtų apsakyti žodžiais princo džiaugsmo! Jis galvojo, kad kito tokio reto daikto negali būti pasauly, todėl princesės gavimas jam rodėsi nei kiek neabejotinas dalykas. Be žodžio užmokėjo už tą pirkinį keturiasdešimt tūkstančių auksinių ir dar davė priedo dešimtį tūkstančių.

Įgijęs stebuklingą patiesalą, princas Huseinas dar ilgesnį laiką pasiliko tame mieste, norėjo geriau pažinti gyventojų būdą ir papročius. Lankė gražiausius rūmus, regėjo visokias iškilmes. Bet jis troško arčiausiai būti prie princesės Nuranigaros, kurią jis karštai mylėjo ir jau laikė beveik savo sužieduotine. Todėl jis vieną gražią dieną apsimokėjo už viešbutį, paklojo patiesalą savo kambary, ir tuo panorėjimu buvo su savo tarnu nukeltas į tuos užvažiuojamus namus, iš kurių pradėjo kelionę ir kur su broliais turėjo vėl susitikti.

Princas Alis, antrasis brolis, prisidėjo prie karavano, keliavusio į Persiją. Kely užtruko ketvertą mėnesių, kol pasiekė tos viešpatystės sostinę Sirazą. Su savo kelionės draugais apsistojo puikiausiam viešbuty. Jis jiems sakėsi esantis auksakalys.

Kitą rytą princas Alis pradėjo ieškoti vertingų daiktų, išstatytų parduoti auksakalių krautuvėse. Jis ėjo iš gatvės į gatvę ir negalėjo atsistebėti, kiek daug buvo ten visokių brangių daiktų. Beklaidžiodamas po gatves, vienoj vietoj užtiko šen ir ten vaikščiojantį pardavėją su dramblio kaulo kokios uolekties ilgumo vamzdžiu ir šaukiantį:

insert

—      Žiūronas keturiasdešimt tūkstančių auksinių! Žiūronas keturiasdešimt tūkstančių auksinių!

Princas pagalvojo, kad tam pardavėjui ne visi namie, bet panorėjo sužinoti, kodėl taip brangiai už tokį menką daiktą prašo.

—      Viešpatie,— atsakė paklaustas pardavėjas,— tas vamzdis turi iš galo stiklą, pažiūrėjęs pro jį, gali matyti kiekvieną daiktą, kurį nori paregėti, nors tas daiktas būtų už tūkstančių mylių. Jei netiki, prašom pamėginti.

Prisidėjęs žiūroną prie akies, princas norėjo paregėti savo tėvą, ir tiesa, jis pamatė jį visai sveiką sėdint ant sosto tarybų salėj. Paskui jis norėjo paregėti princesę Nuranigarą, ir tuojau pamatė ją šnekantis su savo draugėmis ir linksmai juokiantis.

Baisiai nustebintas, princas pagalvojo sau vienas: ,,Kad ir dešimtį metų keliausiu ir išnarinėsiu kiekvieną žemės kampelį, negalėsiu rasti retesnio ir brangesnio daikto kaip tas dramblio kaulo vamzdelis. Jei aš jį parnešiu tėvui, tai jis be jokio abejojimo man atiduos gražiosios Nuranigaros ranką."

Taip pagalvojęs, jis parsivedė pardavėją į savo viešbutį, užmokėjo jam už žiūroną keturiasdešimt tūkstančių auksinių ir dar pridėjo viršaus dešimtį tūkstančių. Paskui susitaisė į kelionę ir, traukdamas su savo tarnu iš vieno Persijos miesto į kitą, metams baigiantis, pasiekė sutartus užvažiuojamus namus, ten jau rado brolį Huseiną, ir abudu ėmė laukti princo Achmedo.

Princas Achmedas, jaunesnysis brolis, su vienu karavanu nuvyko į Samarkandą ir apsistojęs tuojau ėmė vaikščioti po krautuves, ar neras tinkamos dovanos tėvui. Jis didžiai stebėjosi to garsaus miesto puikiais audimais ir visokiomis brangenybėmis. Vieną dieną pamatė gatve einant pardavėją su obuoliu rankoj ir garsiai šaukiant:

— Obuolys keturiasdešimt tūkstančių auksinių! Obuolys keturiasdešimt tūkstančių auksinių!

Princas tarė:

— Koks stebuklas tavo obuolys, kad prašai už jį tokius pinigus? Pardavėjas šypsodamas padavė jam obuolį ir sako: — Prašom nesistebėti dėl didelių pinigų, viešpatie! Kai tu pamatysi, kokią galybę turi tas obuolys, nebesakysi, kad aš daug reikalauju, ir nesigailėsi viso kalno aukso užmokėti už tokį brangų daiktą. Žinok, kad kiekvienas ligonis tuojau pasveiksta, jei pauosto tą obuolį, ir daugiau per visą savo gyvenimą niekuo nebeserga. Pasveiksta net tie, kurie serga maro liga!

— Jei tas tiesa,— tarė princas,— tai tikrai nebrangu duoti keturiasdešimt tūkstančių auksinių už tokį obuolį. Bet aš negaliu tikėti, nematęs savo akimis tokio stebuklingo pagijimo.

Viešpatie,—atsakė pardavėjas,— kiekvienas Samarkando gyventojas gali patvirtinti tą tiesą.

Besikalbant princui Achmedui apie tą obuolį, susirinko aplink minia miesto žmonių, ir visi vienodai tvirtino pardavėjo žodžių teisingumą. Tuo tarpu pribėgo vienas be dvasios prie pardavėjo ir tarė maldaudamas:

insert

—      Mano draugas sunkiai serga, visi daktarai atsisakė nuo jo, gelbėk nelaimingą nuo mirties, duok pauostyti savo obuolį!

Pardavėjas pasakė princui:

—      Prašom eiti kartu su manim, ir pamatysi, kaip gydo tas obuolys!

Princas pagalvojo, kad kaip tik pasitaiko gera proga įsitikinti, ir jis

nuėjo pas ligonį. Ligonis buvo labai silpnas, menkai berodė gyvybę, bet vos prikišo jam obuolį prie nosies, jis bematant atsigavo ir sveikutėlis atsikėlė iš lovos. Regėdamas tokį stebuklą, princas daugiau nebesakė nei žodžio, atskaitė keturiasdešimt tūkstančių auksinių ir dar davė priedo dešimtį tūkstančių. Gavęs obuolį, princas nekantriai laukė, kada eis karavanas į Indiją. Jis manė, kad kito tokio nuostabaus daikto negali būti pasauly, ir neabejodamas tikėjosi laimėti gražuolę Nuranigarą.

Pasiekęs savo tikslą, princas Achmedas grįžo smagus atgal, gėrėdamasis pakely sutinkamais žaliais slėniais, šnarančiais krištoliniais upeliais, kvepiančiais žolynais, nokstančiais vaisiais ir marguojančiais pilių bokštais. Joti tokiomis gražiomis vietomis niekados negali nusibosti, ir jis nepajuto, kaip prikeliavo užvažiuojamus namus, kur jo jau laukė broliai Huseinas ir Alis.

Broliai apsikabinę pasisveikino ir iš širdies džiaugėsi visi laimingai sugrįžę iš tolimų kelionių. Paskui ėmė pasakotis, ką jie laimėję. Pirmas pradėjo vyresnysis brolis Huseinas. Jis sakė:

—      Dabar pasirodykime, kokį nepaprastą daiktą kuris esame nupirkę, ir iš anksto pasvarstykime, ką mūsų tėvas galės pasirinkti. Jei man leisite pradėti, turiu pasakyti, kad mano nepaprastas daiktas, atsivežtas iš Bisnagaros karalystės, yra patiesalas, ant kurio aš dabar sėdžiu ir kuris pažiūrėti nieko ypatingo nerodo, bet jis turi stebuklingą galybę. Kas ant jo atsistos ir panorės nuvykti į kokią vietą, nors ji būtų toliausia, beregint bus tenai. Aš nesiderėdamas užmokėjau už jį keturiasdešimt tūkstančių auksinių, bet pirma pats išbandžiau tą jo galybę. Dabar prašom parodyti, ką nepaprasto jūs radot, kad matyčiau, ar tai gali lygintis su mano patiesalu.

Paskui prabilo Alis:

—      Turiu pripažinti, kad tavo patiesalas tikrai nuostabus daiktas, bet nesigirdamas pasakysiu, gal mano pirkinys bus ne menkesnis už tavo. Štai čia dramblio kaulo vamzdelis, aš už jį užmokėjau irgi keturiasdešimt tūkstančių auksinių. Jis atrodo labai paprastas, bet, žiūrėdamas pro jį, gali pamatyti ką tik nori, nors tas daiktas būtų toliausia. Še tau, broli, tą vamzdelį ir išbandyk pats.

Huseinas paėmė žiūroną iš brolio ir prisidėjo prie akies, norėdamas pirmiausia pamatyti princesę Nuranigarą. Tik žvilgterėjęs, sušuko pilnu širdgėlos balsu:

—      Broliai mano mieli, kam keliavome mes taip toli, kam vargome po svetimus kraštus! Už savo vargus mes tikėjomės laimėti žavingąją princesę, bet ji tuojau nustos kvėpavusi, ir mes jos daugiau niekados neberegėsime. Aš mačiau ją gulint lovoj pasliką, apstojusios ją moterys griaudžiai verkia, matyti, laukia tik mirties. Imkit žiūroną, patys pažvelkite į nelaimingą gražuolę, ir kartu su manim liesit ašaras!

insert

Princas Alis paėmė žiūroną iš Huseino rankų, pažvelgęs išvydo tikrai mirštančią princesę ir nusiminęs padavė jį Achmedui, kad tas irgi pamatytų tą griaudingą vaizdą, kuris juos visus vienodai lietė. Pažvelgęs pro tą žiūroną, princas Achmedas išsigandęs tarė:

—      Broliai, princesė Nuranigara visai arti prie mirties, bet jei tuojau sukrusim, išplėšim ją iš giltinės nagų.

—      Kaip tu išplėši, kad ji visai gęsta? — klausė netikėdami broliai.

—      Štai mano stebuklingas vaistas,— pasakė Achmedas, traukdamas iš kišenės obuolį.— Tas obuolys man atsiėjo tiek pat, kiek jūsų patiesalas ir žiūronas, ir jis turi nepaprastą gydomą galią. Jeigu ligonis jau visai be vilties jį pauosto, tuoj atsigauna ir pakyla nuo patalo sveikų sveikiausias. Aš jau išbandžiau, ir jūs patys pamatytumėt, kad tai tikriausia tiesa, jei tą pačią valandą galėtumėm nuvykti pas ją su pagelba.

—      Jeigu taip yra,—tarė Huseinas,— tai negaiškim nei vienos akimirkos, tuojau sėdam ant mano patiesalo, ant jo sutilpsim visi trys, ir mes tuoj būsim jos kambary! Mūsų tarnai tegu paskui raiti joja.

Alis ir Achmedas atsisėdo šalia Huseino, visi išreiškė tą patį norą, ir jie nepamatė, kaip atsirado princesės kambary.

Nelauktas trijų princų atsiradimas nemaža išgąsdino moteris, slaugiusias ligonę. Jos negalėjo suprasti, kokiu būdu jie čionai tam kambary kaip dygte išdygo.

Atsiradęs princesės Nuranigaros kambary, princas Achmedas tuojau, atsikėlė nuo patiesalo, priėjo prie jos lovos ir pridėjo obuolį prie nosies pauostyti. Princesė tuojau atmerkė akis, pasirąžė, lyg būtų atbudusi iš saldaus miego, ir paprašė drabužių apsivilkti. Moterys jai paaiškino, kad už savo staigų pasitaisymą ji turi būti dėkinga savo pusbroliams, ypač princui Achmedui. Ji labai džiaugėsi, vėl matydama juos grįžus sveikus, dėkojo jiems visiems už tą gerą, kur jai padarė, o daugiausia princui Achmedui.

Princesei velkantis, jos pusbroliai nuėjo pas tėvą pasisveikinti. Tarnų jau buvo pranešta sultonui apie jų parvykimą ir netikėtą princesės pagydymą. Sultonas apkabinęs karštai išbučiavo sūnus, jis begal džiaugėsi, kad jie taip nelauktai sugrįžę ir stebuklingai pagydę princesę, kurią jis mylėjo kaip savo tikrą dukterį.

Po pasisveikinimų ilgai netrukdami princai įteikė tėvui jų parsivežtas dovanas: Huseinas — patiesalą, Alis — dramblio kaulo žiūroną ir Achmedas — stebuklingąjį obuolį. Įteikdamas kiekvienas kėlė savo dovanos nepaprastumą ir prašė princesės Nuranigaros ranką atiduoti pagal sutartį tam, kurio dovana pasirodys nepaprasčiausia.

Išklausęs jų kalbas, sultonas kiek patylėjo, svarstydamas, ką atsakyti, paskui tarė šiais pilnais išminties žodžiais:

insert

— Brangūs mano sūnūs, jei aš sutikčiau su vieno kurio iš jūsų noru, tai pasirodyčiau neteisingas prieš kitus. Kaip aš turiu čia pasielgti? Sakysim, Huseinas su savo patiesalu daug prisidėjo, kad princesė buvo pagydyta. Bet gerai suprantate, kad jo tas patiesalas būtų nieko nereiškęs, jei su Alio žiūronu nebūtų sužinota apie jos ligą ir Achmedas nebūtų pavartojęs savo stebuklingojo obuolio. Vadinasi, tiek patiesalas, tiek žiūronas, tiek obuolys yra lygiai svarbūs daiktai, ir aš negaliu niekam atiduoti princesės nenuskriaudęs kitų. Vienintelis pelnas, kurį turit iš savo kelionės, tai garbė už princesės sveikatos atgavimą. Iš to matote, kad aš turiu jūsų bylą spręsti kitu būdu. Dar yra daug laiko lig vakaro, todėl šiandien pat noriu tą reikalą atlikti. Pasiimkite kiekvienas strėles ir lanką, sėskite ant savo žirgų ir jokit į lenktynių lauką už miesto. Netrukus aš pats ten atvyksiu su savo viziriais ir krašto didikais. Mano ir visų aukštų vyrų akivaizdoj turėsit paleisti strėles, ir kieno strėlė nulėks toliausia, tas laimės Nuranigaros ranką.

Visi trys princai neprieštaraudami sutiko su sultono sprendimu. Jie tuojau sėdo ant savo žirgų su lankais ir strėlėmis ir nujojo į paskirtą vietą. Ten susirinko didžiausia minia žmonių.

Neilgai trukęs, atvyko į lenktynių lauką ir pats sultonas. Tada princas Huseinas, kaip vyriausias, paėmė lanką ir paleido strėlę pirmas. Antras iš eilės paleido į tą pačią pusę princas Alis, ir jo strėlė nulėkė daug toliau už brolio strėlę. Paskutinis leido princas Achmedas, bet atsitiko taip, kad niekas nematė, kur krito jo strėlė. Jis pats ieškojo, ir kiti labai padėjo, bet niekur jos rasti nepavyko, lyg būtų ji kiaurai žemę prasmegusi. Nors buvo manoma, kad jo strėlė nulėkusi toliausia, bet kaip jos niekas neberado, tai sultonas paskelbė lenktynių nugalėtoju princą Alį, ir liepė už kelių dienų atlikti vestuvių iškilmes su visu puikumu.

Princas Huseinas atsisakė pagerbti vestuvių iškilmes savo buvimu, teisindamasis tuo, kad jis negali matyti tekant princesę už brolio Alio, neturinčio daugiau nuopelnų kaip jis ir nemylinčio ją labiau kaip jis. Jam širdį taip gėlė, jog jis atsisakė nuo įpėdinystės, numetė princo drabužius, užsivilko atsiskyrėlio dervišo apdarą ir pasirinko gyventi prie vieno išgarsėjusio savo šventumu šeiko.

Princas Achmedas dėl tos pačios priežasties irgi nėjo į brolio vestuves, be jis neatsisakė nuo pasaulio, kaip darė Huseinas. Kad neturėtų kada nors sau prikaišinėti, jis pasiryžo būtinai suieškoti savo taip nepaprastai dingusią strėlę. Jis nuvyko į tą daiktą, kur buvo nukritusios Huseino ir Alio strėlės, ir, eidamas tiesiai tolyn, atsidėjęs dairėsi į abi puses. Taip dairydamasis, jis nuėjo labai toli, apie tris mylias, ir jau manė, kad visas jo ieškojimas nueis niekais. Jis norėjo grįžti jau atgal, bet pagalvojo dar pažengti kokį galiuką toliau. Truputį jis pažengė ir išvydo prieš save didelį statų kalną.

insert

Prisiartino prie to kalno ir baisiai nustebo, pamatęs į uolą įsmigusią savo paties strėlę.

—     Be abejo,— tarė jis sau,— nei aš, nei kas kitas negalėjo taip toli nušauti tą strėlę. Čia, matyti, kieno nematomos rankos darbas. Gal būt, likimas, atėmęs man tai, ką aš laikiau didžiausia gyvenimo laime, nori kuo man atsilyginti.

Kalne buvo didelis urvas, tuo urvu jis pradėjo eiti ir rado geležines duris. Truputį pastūmė, durys atsivėrė, ir jis drąsiai žengė toliau. Pradžioj buvo tamsu, bet paskui staiga nepaprastai nušvito, ir jis išvydo puikiausius rūmus. Tuo pačiu metu išėjo priešais neregėto gražumo moteriškė su visu būriu palydovių, visos buvo puikiai apsidarę. Pamatęs tokią gražybę, Achmedas žemai nusilenkė prieš ją, o ji tarė:

—    Sveikas gyvas, princai Achmedai! Prašom į vidų! Aš džiaugiuosi tave matydama! Kodėl taip ilgai nesirodei?

Princas Achmedas labai stebėjosi, girdėdamas save vadinant vardu, nes jos nepažino ir niekados neregėjo. Bet jis pabučiavo žemę prieš ją ir tarė:

—     Aš labai dėkingas viešpačiui už tokį malonų pasveikinimą šioj tolimoj vietoj. Juk aš esu čia svetimas žmogus, tik baimė mane ima einant. Bet iš kur tu žinai tavo vergo vardą?

Ji šypsodama atsakė:

—      Prašom eiti į vidų ir atsisėsti, tada aš atsakysiu į tavo klausimą.

Ji įsivedė svečią į didelę salę, išpuoštą auksu ir visokiais pagražinimais, pati atsisėdo į minkštą sofą ir davė ženklą Achmedui sėstis šalimais. Tada ji tarė:

—      Tu manęs nepažįsti, o aš tave gerai pažįstu, kaip matysi, išgirdęs visą mano istoriją. Pirmiausia reikia pasakyti, kas aš tokia esu. Aš esu vienturtė vieno dvasių kunigaikščio duktė. Mano vardas Peribana. Aš gerai žinau, kas tu esi ir kokios giminės. Jūs esate trys broliai, ir visi labai mylite princesę Nuranigarą. Aš žinau, kad jūsų tėvas buvo išsiuntęs jus ieškoti nepaprastų daiktų. Aš pati padariau taip, kad tu pirkai stebuklingą obuolį Samarkande, princas Huseinas pirko skraidantį patiesalą Bisnagaroj, o princas Alis įgijo dramblio kaulo žiūroną Širaze. Aš žinau, kad jūs ėjot lenktynių, kas toliau nuleis strėlę, ir kad tėvas atidavė princesę broliui Aliui. Man rodos, tu vertas didesnės laimės, kaip gauti princesę Nuranigarą. Kad pasiektum tą laimę, aš nematoma stovėjau lenktynių lauke, pagavau tavo strėlę, nulėkusią toliau už Alio strėlę, ir atnešusi įsmeigiau į kalno uolą, kur tu ją radai. Nuo tos dienos

aš laukiau tavęs, žinodama, kad tu ieškosi savo strėlės ir atvyksi pas mane. Dabar tavo tereikia noro pasinaudoti gera proga, kad taptum laimingas.

insert

Achmedas nieko neatsakė, tik priklaupė, norėdamas pabučiuoti jos drabužio kraštelį. Bet ji neleido to daryti, tik padavė savo ranką, kurią jis tvirtai suspaudė ir pabučiavo tūkstantį kartų.

—      Ar prižadi, Achmedai, mane mylėti amžinai, kaip aš prižadu tave? — klausė ji.

—      Prižadu, amžinai! — pratarė paimtas neapsakomo džiaugsmo princas.—Ar gali būti man dar didesnė kokia laimė!

—      Vadinas,—toliau sakė dvasių kunigaikštytė,— tu mano vyras, o aš tavo žmona. Mūsų sutuoktuvės atliktos be jokių iškilmių, tačiau jos labiau neišardomos kaip tos, kurios daromos su visomis ceremonijomis.

Peribana išvedžiojo princą Achmedą po visus rūmus ir aprodė ten sukrautus neregėtus turtus. Paskui nuvedė jį į puikią salę, pataisytą vestuvių vaišėms. Stalai buvo apkrauti gardžiausiais gėrimais ir valgymais, daugelio skanėstų jis lig tol visai nebuvo ragavęs. Valgant griežė graži muzika, pavalgius pasirodė pulkas fėjų ir ėmė šokti.

Kiekvieną dieną buvo prasimanomi nauji malonumai, kaskart vis įdomesni, ir kiekvieną dieną princas vis labiau mylėjo gražiąją Peribaną.

Po šešių mėnesių jis atsiminė savo tėvą ir prašė ledimo jį aplankyti. Bet ji atkalbinėjo princą, sakydama, kad iš to lankymo jis susilauksiantis daug vargo.

O jo tėvas, Indijos sultonas, labai griaužėsi netekęs dviejų sūnų. Jis susiklausinėjo, kur atsiskyręs nuo pasaulio gyveno Huseinas, bet apie Achmedą jokios žinios neturėjo. Jis kvietėsi į pagelbą vieną burtininkę, bet ir ta negalėjo pasakyti, kur buvo dingęs jaunėlis sūnus.

Slinko dienos, princas Achmedas daugiau nebesiprašė leisti pas tėvą, bet fėja Peribana gerai matė, kad jo tas noras toli gražu nepraėjo, ir vieną kartą sako jam:

— Achmedai, tau rūpi tėvas, ir aš nedraudžiu aplankyti jį, bet man prižadėk, kad ten netruksi ilgai. Nieko nesakyk apie savo vedimą ir mūsų buvimo vietą. Pakaks tėvui žinoti, kad tu esi gyvas ir laimingas.

Tie žodžiai labai nudžiugino princą Achmedą. Nieko nelaukdamas, sėdo jis ant gražiai pabalnoto žirgo ir išjojo. Jį lydėjo dvidešimt drąsių raitelių. Kelio į tėvo sostinę buvo ne daugiausia. Atvykusį princą žmonės pasitiko su nematytu iškilmingumu, didžiausia minia, linksmai šūkaudama, jį nulydėjo į tėvo rūmus. Sultonas apkabino sūnų prapuolenį_, be galo džiaugdamasis ir kartu prikaišinėdamas, kiek širdies skausmo jam padaręs jo netikėtas pražuvimas.

—    Tėve mano brangus,— atsakė princas Achmedas,— kai mano strėlė taip paslaptingai dingo, aš sugrįžau paskui į lenktynių lauką, norėdamas ją rasti. Aš gerai apieškojau visur aplink tą daiktą, kur buvo nukritusios Huseino ir Alio strėlės, galvodamas, kad ir mano strėlė bus netoli nuo čia nulėkusi, bet niekur jos neradau. Beieškodamas aš paėjau tiesiai į tą pusę daug kelio, bet strėlės nebuvo. Aš jau buvau norėjęs grįžti atgal, tik kažkas prieš mano norą stumte mane stūmė eiti tolyn. Paėjęs ketvertą mylių tolyn, priėjau aukštą kalną ir pamačiau įsismeigusią į uolą savo paleistą strėlę. Tai parodė, kad sprendimas dėl princesės rankos atidavimo buvo klaidingas ir kad kažkokia paslaptinga esybė dirbo mano naudai. Apie tą esybę prašom manęs neklausinėti, daugiau aš nieko negaliu sakyti, tik pasigirsiu, kad aš dabar laimingas ir geresnio likimo netrokštu. Bet lig šiol aš buvau labai neramus, kad nežinojot, kur aš esu. Netrukus vėl grįšiu tenai, kur gyvenu, bet prižadu kartą mėnesyje jus lankyti.

insert

—    Sūnau mano mielas,— atsakė susijaudinęs tėvas,— aš daugiau nieko nenoriu girdėti, kaip ir kur tu gyvensi; man užtenka žinoti, kad tu laimingas. Tavo atsiradimas man grąžino džiaugsmą, kurio buvau netekęs ilgą laiką. Tavo kiekvienas apsilankymas bus man didžiai malonus.

Princas Achmedas svečiavosi pas tėvą tris dienas, ketvirtą dieną sugrįžo atgal. Fėja Peribana buvo jau pasiilgusi princo ir labai džiaugėsi vėl jį pamačiusi.

Kiekvieną mėnesį Achmedas, kaip buvo žadėjęs, lankė savo tėvą, ir visados jo apsilankymas darė sultonui daug džiaugsmo. Kiekvieną kartą jo palydovų skaičius ėjo didyn ir jų apsirengimas puikyn.

Sultono viziriai ir kiti jam artimi žmonės, spręsdami apie Achmedo galybę pagal jo palydovų skaičių ir puikumą, sugalvojo įkąlbėti tėvui, kad sūnus iš pykčio, negavus Nuranigaros, norintis jį nuversti nuo sosto. Sultonas pasišaukė burtininkę ir liepė susekti vietą, kur keliauja jo sūnus. Burtininkė šį kartą buvo laimingesnė. Ji pasekė princą lig jo pilies, paskui, apsimetusi liga, įsiprašė į vidų. Fėja Peribana pagailėjo apsirgusios pakeleivingos moteriškės ir liepė savo dviem slaugytojom paguldyti ją patogiame kambaryje. Viena iš tų slaugytojų atnešė ligonei puodelį kažkokio gėrimo.

—    Išgerk,— tarė slaugytoja,—tai vanduo iš liūtų šaltinio, yra stebuklingas vaistas nuo visų ligų. Išgėrus bematant būsi sveika.

Slaugytojos ligonę paliko ir po valandos grįžo jos pažiūrėti. Kai tik pravėrė jos duris, burtininkė sušuko:

—      Stebuklingas tas gėrimas! Aš tuojau nuo jo pasveikau ir nekantriai laukiau, norėdama paprašyti mane nuvesti pas jūsų gailestingą valdovę, kad galėčiau jai pati padėkoti už jos gerą širdį. Aš čia negaliu gaišti, turiu tuoj keliauti toliau.

Slaugytojos nuvedė ją per daugelį kambarių, nepalyginti gražesnių už tą, kur ji buvo paguldyta, į didelę salę, įrengtą puikiausiai iš visų rūmų.

Peribana sėdėjo toj salėj ant aukso sosto, išsagstyto deimantais, rubinais ir nepaprasto didumo perlais, o iš abiejų pusių stovėjo pulkas gražiausiai išpuoštų fėjų. Išvydusi tokią puikybę, burtininkė iš nustebimo ir baimės puolė kniūpsčia prieš sostą, negalėdama atverti burnos padėkoti valdovei, kaip buvo sakiusi. Ją ramindama, Peribana tarė meiliai:

—      Labai džiaugiuosi, kad sveika gali toliau keliauti. Aš ilgiau čia tavęs nelaikau. Bet gal nori, geroji moterėle, apžiūrėti mano pilį, tad eik su mano palydovėmis, jos viską parodys.

Burtininkė nebegalėjo ar nebedrįso tarti žodžio, atsisveikindama vėl puolė kniūpsčia ant patiesalo, pakloto prieš sostą. Dvi fėjos išvedžiojo ją po visą pilį, paskui išleido pro tuos pačius geležinius vartus, pro kuriuos ji buvo įėjusi, ir palinkėjo jai laimingos kelionės.

insert

Sugrįžusi burtininkė apsakė sultonui, kaip gudriai ji patekusi į fėjos pilį ir kokių gražybių ji tenai mačiusi. Viską išdėsčiusi, galop ji tarė:

—      Mane šiurpas ima, pagalvojus, kokia ištiktų jūsų didybę nelaimė, jei fėja savo kerais uždegtų princui piktą norą nuversti jus nuo sosto ir pačiam atsisėsti toj vietoj! Štai svarbiausias dalykas, kurio niekados negalima pamiršti.

Tie burtininkės žodžiai labai išgąsdino sultoną. Jis tuojau sušaukė savo vizirius pasitarti, ką daryti. Vizirių susirinkime burtininkė atkartojo viską, ką buvo sakiusi sultonui. Tada vienas iš susirinkusių tarė:

—      Norint, kad neatsitiktų taip, reikia princą, kai jis atvyks apsilankyti, suimti, pasodinti į kalėjimą ir laikyti tenai, kol jis gyvas bus.

Tai nuomonei pritarė visi susirinkusieji viziriai. Bet burtininkė tą nuomonę suniekino, sakydama:

—      O karalių karaliau, tas patarimas visai neišmintingas. Jei bus pasodintas į kalėjimą princas, tai reikės pasodinti ir jo narsius palydovus. Bet kas gali išeiti iš to, žinant, kad jie yra dvasios, kurių negalima nei sukaustyti pančiais, nei uždaryti už geležinių durų. Jie išeis iš kiekvienos vietos ir pasipiktinę praneš fėjai, kad įmestas į kalėjimą vyras, nepadaręs jokios kaltės, ir tada ji galės baisiausiai atkeršyti.

—   Tikrai neišmintingas daiktas sodinti į kalėjimą nieku nekaltą žmogų,— tarė sultonas,— bet kas gali duoti geresnį patarimą?

Burtininkė atsakė:

—    Yra žinoma, kad fėjos ir kitos dvasios gali atlikti nepaprastus daiktus trumpu laiku. Pareikalauk nuo sūnaus tokių darbų. Pareikalauk, sakysim, pirmiausia padaryti tokią palapinę, kad ji išsitektų ant vienos rankos delno, bet kad karo metu sutalpintų visą sultono kariuomenę. Kai jis atneš tokią palapinę, o aš neabejoju, kad atneš, nes Peribana turi didelę galybę, tada pareikalauk dar sunkesnių darbų. Aš padėsiu sugalvoti tokių darbų. Tokiu būdu tavo iždinė bematant bus užversta visokiomis brangenybėmis. Galop fėja pritruks kantrybės pildyti visas vyro užgaidas, ir jis iš gėdos, kad negali viską padaryti, nebelankys tėvo ir visai nesirodys mieste. Vadinas, tu nebeturėsi daugiau baimės, kad kas kitas paimtų tavo sostą.

Patarimas sultonui patiko, ir kai Achmedas kitą kartą atvyko, spausdamas jį prie krūtinės, kalbėjo:

—    Sūnau mano mielas, seniai tavęs nemačiau ir labai pasiilgau. Didžiausias mano džiaugsmas tave regėti. Kaip tu norėjai, aš niekados neklausinėju, kur ir kaip tu gyveni. Bet mano ausis pasiekė gandas, kad tu esi vedęs neapsakytos gražybės galingą fėją. Tas mane labai džiugina. Apie ją nenoriu žinoti nieko daugiau, kiek tu pats pasakei. Tik vieno daikto klausčiau: jei ji tikrai tokia galinga, kaip aš esu girdėjęs, ir iš širdies tave myli, tai ar negalėtų išpildyti vieną mano pageidavimą, kur aš tau pasakyčiau?

insert

Achmedas atsakė:

—    Mano viešpatie ir tėve, prašom tik sakyti, ko tu pageidauji iš manęs? Mano pati taip karštai mane myli, jog man viską padarys, ką aš prašysiu.

Sultonas tarė:

—    Tu žinai, kad aš kartais joju į karą, tada gabenuosi daug ir įvairių palapinių, o joms nešti vartoju visą kaimenę kuprių. Todėl aš noriu, kad tu man gautum tokią palapinę, kuri sutalpintų visą mano kariuomenę, o kartu būtų tokia maža, jog ją galėtum sustatyti ant vienos rankos delno.

—    Be jokio abejojimo,— atsakė Achmedas,— mano pati Peribana galės gauti tokią palapinę.

Sultonas tarė:

—   Tai atnešk man tą palapinę. Jei negausiu, tai bus man aišku, kad tavo pati tavęs nemyli!

Achmedas tuojau iškeliavo iš tėvo namų ir sugrįžo pas Peribaną. Nedrąsiai jis pradėjo kalbą, kad tėvas norintis gauti nepaprastą palapinę. Peribana jam atsakė:

—   Nesirūpink dėl tokių niekų! Palapinė tau bus. Bet man neramu, kad tavo tėvas sužinojo apie mane ir mūsų sutuoktuves. Tu turi priešą, norintį tave pražudyti. Ta sena moteris, kur mes slaugėme, mus išdavė, nes tik ji viena visame pasaulyje matė mano pilį. Bet nebijok, aš galėsiu apsiginti save ir apginti tave. Aš tik bijau, kad neištiktų nelaimė tavo tėvą. Toliau matysime, kas bus, o dabar nunešk jam palapinę.

Ji pasišaukė savo iždininkę ir liepė iš iždinės paimti tokią palapinę. Pasidėjęs ant delno, Achmedas galėjo ją apimti pirštais ir stebėdamasis klausė:

—   Ar tu juokus darai iš manęs? Toj palapinėj neišsitektų net vienas žmogus, o ką bekalbėti apie tūkstančius!

Peribana nusišypsojusi tarė:

—   Ką, princai, ar tu manai, kad aš juokauju! Tuojau pamatysi, kad rimtai kalbu!

Sulig tais žodžiais liepė iždininkei iškėtoti palapinę lauke, tada ji pasidarė tokia didelė, jog sultonas galėjo sutalpinti joj du kartus daugiau kariuomenės kaip turėjo.

—   Matai,— tarė fėja,— ta palapinė didesnė, negu prašo tėvas. Dar žinok, kad ji turi ypatybę didėti ir mažėti pagal kariuomenės skaičių, reikalingą sutalpinti, be jokio kieno rankų pridėjimo.

Paskui iždininkė vėl suglaudė palapinę ir įteikė princui. Tas kitą dieną anksti rytą sėdo raitas ir su palapine išjojo pas tėvą.

Tėvas labai stebėjosi, kad sūnus taip greitai grįžo. Bet jis gavo dar labiau nustebti, kai paimta į rankas palapinė pasirodė tokia maža, jog vienas vyras nebūtų joj parėjęs, o iškėtota davė užtektinai vietos paslėpti dukart didesnei armijai, nekaip galėjo sultonas išvesti į karo lauką.

insert

Sultonas labai dėkojo princui už nepaprastą dovaną ir prašė dar labiau padėkoti fėjai už ją. Laikydamas ją didžios vertės daiktu, liepė rūpestingai padėti savo iždinėj. Bet jo širdis nebuvo rami, dar daugiau ėmė jį baimė, kad sūnus, turėdamas savo pusėj tokią galingą fėją, lengvai gali atimti jam sostą, todėl vėl kreipėsi į burtininkę, klausdamas jos patarimo. Ta patarė prašyti princo atnešti vandens iš liūtų šaltinio.

Kai princas atėjo pas tėvą atsisveikinti, sultonas tarė:

Džiaugiuosi, kad tavo pati išpildė mano norą, bet dabar turiu dar vieną prašymą —aš norėčiau iš liūtų šaltinio gauti vandens, gydančio visokias ligas.

—      Aš to prašau ne nuo savęs,— kalbėjo jis mikčiodamas,— bet kartoju, ką sakė mano tėvas. Man labai nesmagu, kad jam negana to, ką jau gavo. Prašom daryti, kaip tau geriau patinka — išklausyti jo naują prašymą ar atmesti.

—      Nesirūpink,—atsakė fėja,—aš išklausysiu jo tą prašymą. Ką tik patars jam burtininkė aš matau, kad jis klausia jos patarimų, aš viską padarysiu, tegu nedejuoja. Bet jo tie prašymai turi nedorą tikslą, kaip tu vėliau suprasi iš to, ką aš pasakysiu. Liūtų šaltinis yra vidury kiemo didelės pilies, kurios vartus saugoja keturi baisūs liūtai: du iš jų pasimainydami miega, kiti du budi. Bet nebijok jų. Aš tave pamokysiu, kaip eiti pas juos.

Tuo tarpu Peribana siuvo. Paėmė ji ten gulėjusį kamuolėlį siūlų ir tarė princui:

—      Te tą kamuolį siūlų, tuoj pasakysiu, ką reiks su juo daryti. Tai viena. Antra, paimk du arklius. Su vienu pats jok, o kitą veskis prie šono, ant to užsidėk papiautą aviną, sukapotą į keturias dalis. Trečia, pasiimk butelį, kad su kuo turėtum semti vandenį. Pradėk kelionę rytoj anksti. Kai išjosi pro vartus, mesk prieš save tą kamuolį siūlų, kamuolys riedės, ir tu sek paskui jį. Kai jis pririedės prie pilies, tada sustos, atsivers durys, ir tu pamatysi keturis liūtus. Du iš jų budės, o kai jie sukrioks, atbus iš miego kiti du. Nenusigąsk jų, mesk kiekvienam po šlaunį avino, paspausk pentinais arklį ir jok tiesiai prie šaltinio. Nenulipęs nuo arklio, pasisemk butelį vandens ir grįžk atgal, nieko negaišdamas. Liūtai ris jiems pamestą mėsą ir tau nieko nedarys, kai josi pro šalį.

Princas Achmedas iškeliavo anksti kitą rytą ir darė viską taip, kaip buvo sakiusi fėja. Prijojęs prie pilies vartų, jis numetė po šlaunį avino kiekvienam liūtui, prajojo pro juos tiesiai prie šaltinio, pasisėmė butelį ir sveikas sugrįžo atgal. Pajojęs galiuką nuo pilies vartų, jis atsigręžė atgal pažiūrėti ir pamatė du liūtus vejantis iš paskos. Bet jis neišsigando jų, išsitraukė kardą, manydamas gintis. Bet jie nepuolė raitelio, tik linkčiojo galvas ir vizgino uodegas, lyg norėdami sakyti, kad jie nieko pikto nedarys. Achmedas vėl įsidėjo kardą į makštį, o liūtai bėgo kartu iš abiejų šalių. Taip jie atlydėjo princą lig sultono rūmų. Pamatę mieste tokius žvėris, žmonės nematytai išsigando, ėmė šaukdami lėkti tolyn ir slėptis, kur kas galėjo. Bet liūtai nuo sultono rūmų apsigręžė ir, neliesdami nieko, ramiausiai patraukė atgal savo keliu,

insert

Nušokęs nuo arklio, princas nuėjo tiesiog į sultono rūmus ir rado tėvą tariantis iškilmių salėj su savo viziriais. Jis prisiartino prie sosto, padėjo butelį prie sultono kojų, atsiklaupęs pabučiavo patiesalą, paklotą ties sostu, ir atsistojęs tarė:

—    Viešpatie, aš parnešiau to gydančio vandens, kur norėjai gauti. Bet aš linkiu jums tokios sveikatos, kad niekados nereikėtų jo vartoti.

Išklausęs kaip Achmedas rado tą stebuklingą šaltinį, kaip iš jo sėmė vandenį ir kaip lydėjo keliu liūtai, sultonas dar labiau ėmė jausti baimę prieš išaugusią sūnaus galybę ir, burtininkės iš anksčiau prikurstytas, galvojo, kad būtų geriau kaip nors visai nuo jo nusikratyti. Jis pasisodino jį šalia savęs iš dešinės pusės ir tarė:

—    Mano sūnau, aš tau labai dėkingas už tą brangią dovaną. Bet dar turiu vieną prašymą, o daugiau jau niekados nebevarginsiu tavęs nei tavo pačios. Tas paskutinis mano prašymas bus gauti nykštuką pusantros pėdos ūgio, jo barzda trisdešimt pėdų ilgumo, o geležinė ant pečių lazda penkių šimtų svarų.

Kitą dieną princas sugrįžo pas Peribaną ir apsakė, ko tėvas vėl reikalauja.

—    Tas jo prašomas daiktas daug sunkiau gaunamas kaip anie du,— kalbėjo jis nusiminęs.— Kas girdėjo, kad pasauly gali būti toks žmogiukas?

—    Nesirūpink, Achmedai,— atsakė fėja: — keliaudamas vandens iš liūtų šaltinio, galėjai palydėti savo galvą, o rasti tokį žmogiuką nėra mažiausio pavojaus. Tas žmogiukas yra mano brolis Skaibaras, bet jis visai nepanašus į mane, nors mes abu esam vieno tėvo vaikai. Jis labai smarkaus būdo, niekam nedovanos, kas jį įžeidžia, o iš kitos pusės, niekam neatsako pagelbos, kas jo šaukiasi bėdoj. Aš jam duosiu žinią, kad atvyktų tuojau. Tik neišsigąsk, pamatęs tokią baisią būtybę.

—    Ką, mano karaliene,— tarė princas,— sakai, tas Skaibaras tavo brolis? Kad ir kažkoks jis būtų baisus, aš jį gerbsiu ir mylėsiu kaip artimiausią mano giminę!

Fėja paėmė aukso keptuvę, įbėrė į ją kažkokio smilkalo, uždegė ugnį, ir ėmė kilti debesys tirštų dūmų. Tada ji tarė princui:

—    Achmedai, ar tu regi ateinant mano brolį?

Achmedas tuoj pamatė Skaibarą, tas pažvelgė į jį šnairomis akimis ir paklausė Peribanos, kas čia toks vienas. Ji atsakė:

—      Čia mano vyras, jo vardas Achmedas. Jis yra Indijos sultono sūnus. Tai jo reikalu aš išdrįsau tave iškviesti.

Po tų žodžių Skaibaras pažiūrėjo į princą malonesnėmis akimis, sakydamas:

insert

—      Man užtenka žinoti, kad jis tavo vyras. Aš jam padarysiu viską, ką jis norės.

—      Jo tėvas,— atsakė Peribana,— užsigeidė paregėti tave. Aš prašysiu Achmedo nuvesti tave pas sultoną.

—      Su maloniu palydovu trumpesnis kelias,— atsiliepė Skaibaras.

Kitą rytą Skaibaras iškeliavo su princu Achmedu pas sultoną. Kai sostinės gatvėse pasirodė neregėtas nykštukas su ilga barzda ir su geležine lazda ant pečių, išsigandę žmonės išbėgiojo ir išsislapstė po namus ir krautuves, pakeliui visur buvo tuščia. Kai jie priėjo prie sultono rūmų, durų sargyba kaip be galvos išlakstė ir nepranešė apie svečių atvykimą, Princas su nykštuku be jokių kliūčių nuėjo į iškilmių salę, kur sėdėjo sultonas.

Skaibaras, nieko nesiklausdamas, priėjo prie sosto ir tarė sultonui:

—      Tu reikalavai manęs. Štai aš čia. Ką turi pasakyti man?

Sultonas nusuko akis į šoną, jis negalėjo tiesiai pažvelgti į baisų nykštuko veidą ir iš baimės tarti žodį. Skaibaras labai pasipiktino sultono nemandagiu elgesiu ir, nieko nelaukdamas, kaukštelėjo jam per kaktą su savo lazda. Tas krito tuoj negyvas, per tą staigumą pats Achmedas nespėjo išgelbėti tėvą nuo nelaimingo galo.

Paskui Skaibaras ištaškė visus piktus sultono patarėjus, norėjo iš eilės nudžiauti ir didįjį vizirį, bet Achmedas užsistojo už jį, sakydamas:

—      Neliesk jo, broli! Jis mano bičiulis, prieš mane nepratarė nei vieno negero žodžio!

Skaibaras jam nieko nedarė, tik pasakė:

—     Aš žinau, čia yra tokia burtininkė, ji didesnis mano svainio priešas, negu visi tie nedori patarėjai, kur aš nubaudžiau. Atveskit man ją tuojau!

Didysis viziris liepė ją greitai suieškoti. Netrukus ji buvo atvesta, ir nykštuko lazda jai atlygino už jos klastingus darbus.

Visi krašto gyventojai mylėjo sultono jaunėlį sūnų Achmedą už jo drąsą ir teisingumą ir po tėvo mirties paskelbė Indijos valdovu. Susirinkę širdingai jį sveikino, garsiai šaukdami: „Tegyvuoja sultonas Achmedas!" Apvilko jį karališkais drabužiais, pasodino ant sosto ir prisiekė jam savo ištikėjimą. Peribana su didžiausia iškilme buvo atlydėta į sostinę ir apšaukta Indijos sultoniene. Po visų iškilmių ir vaišių Skaibaras sugrįžo namo.

Jaunasis sultonas pavedė princui Aliui ir princesei Nuranigarai plačią provinciją su gražia sostine, kur jie laimingai valdė ligi savo amžiaus galo. Taip pat jis nusiuntė delegatą pas brolį Huseiną pranešti apie krašto valdymo pasikeitimą ir pasakyti, kad jis savo nuožiūra gali pasirinkti gražiausią provinciją valdyti. Bet princas Huseinas jautėsi visai laimingas, būdamas dervišu, atsisakė nuo provincijos ir visokios valdžios, liepė padėkoti broliui už jo gerą širdį, tik prašė jam palikti jo apsirinktą ramų kampelį, tinkantį leisti gyvenimo dienas atsiskyrus nuo pasaulio.

insert