Vakarykštis maistas

Sykį gyveno labai turtingas pirklys. Jo verslas klestėjo. Žmoną pirklys buvo seniai palaidojęs ir gyveno kartu su savo vedusiu sūnumi, taigi turėjo marčią - be galo išmintingą ir puikią šeimininkę, kuria nepaprastai didžiavosi. Vieną kartą, kai pirklys pietavo savo verandoje, į jo duris pasibeldė vienuolis ir paprašė trupučio maisto. Pirklys nekreipė dėmesio į lankytoją. Tiesą sakant, tokiems žmonėms jis niekada nieko neduodavo. Vienuolis pakartojo savo prašymą, bet atsako nesulaukė. Kai jis paprašė trečią kartą, pirklio marti mandagiai atsakė: „Brangus babadži, eik prie kitų durų, mano uošvis pats valgo vakarykštį maistą, tad ir tau jis neturės ką duoti.“

Vienuolis suprato ir nužingsniavo toliau. Bet pirklys, išgirdęs merginos žodžius, siaubingai įsiuto. Juk jis turtingiausias visame kaime, tai kodėl turėtų valgyti vakarykštį maistą? „Mergiotei, ko gera, ne visi namie“, - nusprendė jis. Turtuolio pyktį dar labiau kurstė tai, kad jis visada didžiavosi marčios išmintimi, tad kaipgi galėjo nepastebėti jos pamišimo? Jis sušaukė kaimo teismą ir pareiškė merginos tėvui, kad jo duktė išėjo iš proto, todėl jos sutuoktinis - turtingojo pirklio sūnus - nutrauks vedybų saitus.

Žmonėms susirinkus į teismą, pirklys nupasakojo įvykį ir pareikalavo teisingumo. Pirklio nuomone, jo sūnus turėjo atsisakyti vedybinių įsipareigojimų. Merginos tėvas, kuris taip pat dalyvavo teisme, tarė: „Aš žinau, kad mano dukra yra protinga ir nekalba beprasmiškų dalykų. Bet aš nesuvokiu, ką reiškia jos žodžiai, todėl noriu paprašyti jos ateiti ir paaiškinti, kodėl ji taip pasakė. Neišmintinga skelbti nuosprendį jos neišklausius.“

Teismas neprieštaravo ir mergina ėmė kalbėti: „Mano uošvis praeituose gyvenimuose atliko daug gerų darbų ir už tai nusipelnė nuostabių Dievo palaiminimų, kuriais dabar mėgaujasi, todėl tai galima pavadinti vakar pelnytu maistu. Bet šiame gyvenime jis nebedaro jokių gerų darbų, tik uždirba sau pinigus. Aš jį tikrai myliu ir trokštu, kad jis amžinai mėgautųsi šiais palaiminimais. Norėjau pasakyti jam šią tiesą, todėl ir ištariau tokius žodžius. Žinojau, kad jis supykęs pareikalaus pasiaiškinti ir kad tada galbūt galėsiu jam viską išsakyti.“

Pirklys suprato tikrąją šių žodžių prasmę ir labai susigėdo atvedęs marčią į teismą. Jis atsiprašė merginos ir nuo tos dienos ėmė daryti gera kitiems.

Dažniausiai žmonės arba mėgaujasi gautais palaiminimais, arba jaučiasi pažeminti matydami, kad kiti turi už juos daugiau. Žmonėms visada neduoda ramybės klausimai, kodėl kiti už juos turtingesni ar protingesni. Jie užmiršta, kad viską pelnė patys. Dabar valgome tai, ką užsidirbome praeityje, o tai, ką darome šiuo metu, sugrįš mums ateityje - tiek materialūs, tiek dvasiniai turtai.

Kai žmonės džiaugiasi savo dabartine padėtimi, šaiposi iš neturinčiųjų tokio intelekto, pinigų ar kitų dalykų, mėgaujasi net savo dvasine padėtimi, jie užmiršta, kad jei nedės pastangų dabar, pamažu išeikvos savo turimas brangenybes.

Grūdus į saugyklą pilame iš viršaus, o pasiimame iš apačios. Tik laiko klausimas, kada gausime tuos grūdus, kuriuos kadaise supylėme į saugyklos viršų. Taigi turime sėti rytojui, nepaisydami to, kad šiandien pjauname praeityje pasėtą derlių.