Velnio kumelė

Kitąsyk, kai baudžiavą ėjo, buvo toks suvargęs žmogelis. Jis taip nusigyveno, kad neturėjo nė vieno arklio. Atvedė jam velnias syvą kumelę ir sako:

—      Atvedžiau tau kumelę — turėsi kuo lauką dirbti, o kada prasigyvensi, tai man ją atiduosi.

Žmogus nudžiugo ir sako:

—      Dabar jau galėsiu lauką dirbti ir baudžiavą kiek atlikti.

Iš tos kumelės prisiveisė arklių, žmogelis ėmė juos pardavinėti ir jau dailiai prasigyveno. Kai toji kumelė paseno, o velnias neatėjo jos atsiimti, tai žmogelis ją pardavė, o kai tik pardavė, velnias jau ir čia.

—      Na,— sako,— parodyk šyvukę. Rasi, per tiek metų ją suliesinai?

—      Spėsi pamatyti,— sako žmogelis,— pirmiau dar parodysiu, ką iš tos kumelės prasigyvenau.

Nuėjo abu į sodą, ten stovi tuščias avilys. Velnias klausia:

—      O kas čia?

—      Mano tėvas turėjo akinius, tai jo akinių makštys.

—      Duok man jas.

—      Gali imti.

Velnias, užsidėjęs avilį, eina toliau. Pamatė senas akėčias ir sako:

—      O kas čia?

—      Velionio tėvo šukos ūsams.

—      Tai duok man.

—      Gali imti.

Tas akėčias velnias užsimovė ant galvos. Pamatė spragilą, klausia:

—      Kas čia?

—      Mano tėvo botagas.

—      Tai duok man, bus šyvukei pamušti.

—      Gali imti.

Užsikabinęs spragilą ant peties, eina toliau. Pamatė piestą, klausia:

—      Kas čia?

—      Mano tėvo cukrinė.

Toliau pamatė ląstas:

—      O kas čia?

—      Mano tėvo tabokinė.

—      Rasi, ir tuos man duotum?

—      Gali imti.

Velnias susikrovė viską ant pečių.

—      Na,— sako,— jau viską apžiūrėjom, dabar parodyk šyvukę.

Žmogus sako:

—      Ak, teisybę pasakius, iš tos tavo šyvosios maža naudos turėjau: pabuvo pas mane porą metų, o paskui kaip išėjo, taip išėjo į girią. Dabar jau kiek metų braukia vasarojų, kai pasėjų pagiry, o kad noriu ją pagauti, tai eina į girią, uodegą užsidėjus ant pečių.

—      Tu tik parodyk, kur ji, aš ją paimsiu.

Žmogus nuėjo į girią ir parodė mešką, o buvo jau tamsoka, tai velnias nematė, koks plaukas. Tuoj jis užsėdo ant meškos su visais gramozdais, bet meška pajautė, kad sunku, ir leidosi per girią bėgti. Tie gramozdai už šakų užsikabino ir numetė velnią, o meška nubėgo sau. Velnias, atėjęs pas žmogų, sako:

insert

—      Dėkui tau, taip įpenėjai man šyvukę — net neišlaikiau!

574 žodžiai (Skaitysite 3 min.)

Jūsų vaikams

Atrinkome populiariausias tarp mūsų lankytojų prekes ir paslaugas vaikams. Galbūt rasite kažką įdomaus ir savo mažiesiems.
MENIU