Zylė

Vincukas įsigeidė pasigauti kokį nors paukščiuką ir laikyti narvelyje. Ėmė prašyti mamos, kad nupirktų narvelį. Mama nesikentusi nepirko.

Vincukas pasidarė spąstus ir pasigavo zylę.

Įleido į narvelį.

Zylė ėmė blaškytis, snapeliu narvelio vielas kapoti. Pavargo, snapelį susikruvino.

Vincukui pagailo zylės: ėmė ir išleido po kambarį palakstyti.

Zylė bandė pro langą išlėkti: susidavė į stiklą ir nukrito į pasuolę.

Vincukas prišokęs pagavo paukštelę ir padėjo atgal į narvelį. Ilgai dvėsavo zylė, į lango stiklą susimušus.

Vincukui pagailo zylės; išnešęs ją į sodą, paleido ir pasižadėjo daugiau paukščiukų negaudysiąs, nevarginsiąs; tegu sau sveiki laksto, džiaugiasi.

Įsižiūrėjęs kuo kurs paukštelis minta, žiemą nešdavo jiems palesti.

Paukščiukai pamėgo Vincuką. Pamatę jį, tuojau lėkdavo artyn, savaip čirškėdami, čiulbėdami.

— Šitaip smagiau į paukščiukus pasižiūrėti, — sakydavo sau Vincukas, žiemkentėlius lesindamas.