Maloni nakvynė

Gyveno toks senas bernas Juzė. Kartą vestuvėse jis daug šoko. Ir gerai jį ten pamylėjo. Keliavo Juzė namo, ir pavijo jį didelė karieta. Užklausė jį ponas:

- Kur dabar eini?

- Einu namo.

Sako:

- Tai pavėžysime.

Įsėdo jis į tą gražią karietą, arkliai širmi, galvom mosikuoja, kojom kasa žemę, nenulaikomi. Ponas jį šiltai apklojo kailiu, davė užsirūkyti kažkokį nepa¬prastą cigarą. Pakeliui ir sako:

- Neapsimoka tau šiandien važiuot namo. Užsukim pas mane - pernakvosi.

Na, Juzė pagalvojo: žiema, tai pareisiu ir kitą dieną, ir sutiko.

Ponas jį parsivežė į savo dvarą. Rūmai dideli, koridoriai audimais ištiesti, durys tiktai šnypščia, kai daro. Ponas klausia:

- Tu dabar pavargęs, ar ko nenori užkasti?

Jis atsisakė užkandžio.

- Aš tik norėčiau pasilsėt.

Ponas riktelėjo, kad jam pataisytų guolį, kad nuvestų pailsėti. Atėjo graži mergina, paėmė už parankės, nuvedė į kitą kambarį, kur buvo paklota balta lova, padėjo nusivilkti paltą, pakabino į spintą, batus nutraukė. Paskui padėjo šalia vandens atsigerti stiklinę, paprašė, kad užpūstų lempą, kai eis gulti, ir mergina išėjo. Jisai baigia nusirengti, gula į lovą, o ji taip minkšta, taip minkšta - atrodo, kad pūkuos gulas. Užpūtė lempą.

Kaip ilgai miegojo - nežino, bet pajuto, kad truputį šalta, užsinorėjo pasitraukti patalus aukštyn. Pasijudino - ir pasidarė visai šalta. Kai tuo tarpu pramerkė akis, pasijuto, kad guli durpinyčioj dumble. Apsižiūrėjo - jau šviesu, drabužiai padžiauti ant kupstuko, šalia stovi numauti batai, kepurė, vandeny kelnės plaukia. O jis pats pusiau iki kelių dumble, o aukščiau samanos.