Nupirkta karvė

Žmogus vedė parduoti karvę. Iš Žvingių buvo tas žmogus ir vedė į Naujamiestį. Jau buvo žiemos metas. O ėjo per girias, kūlynus. Mato - ugnikė kūrenas, o prie ugnikės toks senelis. Tas senelis sako:

- Prisėsk greta, esi pavargęs su ta karvike. O kur, - sako, - eini?

- Einu, - sako, - į Naujamiestį, į jomarką, noriu parduoti tą karvę.

- O kiek tu, - sako, - prašai už tą karvikę?

Tas sako:

- Prašyčiau dvidešimt rublių.

- Ir, - sako, - už tiek ir atiduosi?

- Atiduosiu, - sako, - o ką?

O aplink buvo vilkų apspitę.

Tas žmogelis atsisėdo prie tos ugnikės, apšilo ir užmigo. Atsibunda jis - nė tos karvikės, nė to žmogaus, nė tų vilkų. Karvės oda nusiausta, pinigai ant odos padėti, kiek jis prašė.

Ir visa pasaka.