Sakmės

Senovėj, kai dar velniai matomi pasauly valkiojosi, vienas muzikantas ėjo pritemus namo. O buvo tamsi naktis. Jis beeidamas paklydo ir nebežino, kur eiti. Paklydęs ne per toli paėjo, sutiko karietą su ponu važiuojant. Sako tas ponas:

- Nuo čia netoli yra mano dvaras, šį vakarą pas mane...

Ponas dievas, sukūręs žuvį, paleido į vandenį ir sako:

- Būk vikri!

Žuvis atsakė:

- Jei kas mane sugaus, gyvą tekepie.

Dėl to žuvis ir kepama taip ilgai nedvesia.

Prieš karą, kai aš dar buvau maža, mano tėvelis Juodeikių ežere, netoli Šiaulių, gaudydavo žuvis. Jiems begaudant, vieną sykį įkibo tokia didelė žuvis, kad net arklį reikėjo į tinklą kinkyti jai ištraukti. Parvežę susūdėm tą žuvį, tai iš jos buvo geras puskubilis mėsos.

...

Buvę po lietaus. Kad nudavė būrys, tai visur iš vieno šlapia paliko.

Ėjau į ganyklas arklių parsivesti. O ganyklose, pačioj palaukėj, buvo kūdros. Didelės kūdros. Nė vasarą neišdžiūdavo. Ten gyvulius vasarą girdydavo, rudenį linus merkdavo.

Kaip tik tuo laiku, kai aš pro kūdras...

Vėjas yra įkištas statinėje, o ši vole užkišta. Šitą statinę saugo aklas senis. Kai jis grabaliodamas atkiša volę, vėjas ištrūksta ir tada pučia kaip pasiutęs. Kiekvieną kartą tol pučia, kol aklas senis ieško volės. Kai suranda volę, užkiša statinę - ir vėjas prapuola.

Gervėčių parapijoj, Galčiūnų sodžiuj, prieš karą atsirado žmogus, kuris susitarė su galčiūniečiais, kad iš sodžiaus visas peles išvarys. Jis pynė sau botagą dvi savaites. O kai atėjo paskirtoji diena, išėjo į galą sodžiaus. Bet, prieš pinant botagą, jis uždraudė juoktis,...

Seniau ant žemės kalviais tebuvo tik pragaro kipšai. Žmonės galėjo vartoti kūjį ir reples, galėjo šį tą padaryti, bet suvirinti geležį tesugebėjo tik velniai. O šie žmonėms tos paslapties neišdavė. Gudrus žemaitis stojo už gizelį prie velnio kalvio ir mano: akylai stebėsiu...

Sunku moterims gimdyt. Tai jos nuėjo pas dievą prašyt, kad palengvintų jų kančias. Dievas pasakė, kad būtų gimdymo kančios per pusę su kaltininku.

Ot, priėjo laikas vienai moteriai gimdyti. Ji serga, o vyras vaikšto kaip niekur nieko. O kitam gale kaimo koks Motiejus vaikšto...

Kai Adomas išėjo iš rojaus, jis neturėjo jokių gyvulių. Tai jam dievas davė visokių gyvulių ir arklį. Dievas kai sukūrė arklį, tai jo kojos buvo suaugusios į krūvą, taip kad jis turėjo šokte šokt kaip supančiotas. Tokį Adomui ir atidavė.

Adomas aria, o arklys šokte šoka. Ir...

Gyvatė sako:

- Kai įkąsiu, žmogus numirs. Dievas sako:

- O aš tokią žolę išleisiu.

- O aš tos žolės atkąsiu šaknį.

Dievas padarė be šaknies, kad gyvatė neturėtų ką nukąsti. Tokie geltoni kvietkučiai ant kelio auga. Žolelės kočiukas yra, o tam kočiuky skylelė.

Kai šunį...

Buvo vienas žmogus. Tuokėsi. Vestuves sutaisė. Didelė labai kompanija išvažiavo iš kaimo. Kaimo žmonės padarė jiems vartus prie miško. Ir kurie išvažiavo per tuos vartus, tie pavirto vilktakiais. Parvažiavo namo - jų nepažino ir išvaikė po laukus. Parvažiavo kiti, kurie nevažiavo...

Grybai yra žemės žiedai. Kaip dauguma žemės augalų žydi, taip, sako, ir žemė, kada vasarą pagriaudžia, palyja, ir saulė kaitina, tai auga grybai - tai, sako, žemė žydi.

Vienas ūkininkas buvo turtingas ir turėjo dukterį. Ji gulėjo svirne. Į svirną pas ją vaikščiojo toks kavalierius. Tai per naktis neduodavo jai miegot. Ji pradėjo nuo to džiūt.

Vieną kartą merga stovuose audžia. Ateina elgeta ir klausia:

- Kodėl tu, dukrele, tokia menka?

Ji sako:

...

Bus koks trisdešimt metų, gal ir daugiau. Dar buvau netekėjus. Vasarą šitaip nuėjau pasirinkt žemuogių. Nuėjau Zelionkos dvaro miškan. Toks papartynas, tai aš paparčius rankom praskiriu ir renku uogas. Jau buvau prisirinkus nemažai uogų. Kartą praskyriau paparčius ir pamačiau, kad...

Kitą kartą žmonės labai mylėjo šunis. Kiekviena šeimyna laikydavo šunį ir tam šuniui gerai duodavo ėsti dėl to, kad ir šunys buvo geri. Viena boba savo ištikimam šuniui vietoj duonos gabalo metė karštą akmenį tiesiai į snukį. Šuo, apžiojęs akmenį, kaukdamas išbėgo į mišką. Ten...

Vienam žmogui reikėjo į turgų važiuoti. Ir užgiedojo višta. Jis nevažiavo, bijo važiuoti, kad kokia nelaimė neatsitiktų. Antrukart vėl rengėsi važiuoti - ir vėl višta užgiedojo. Ir vėl jis pabijojo, kad kokia nelaimė neatsitiktų, ir vėl neišvažiavo. Pristigo jau ir duonos, ir...

Seniau per karus nebuvo ginklų, tai turėjo tokius žmones, vadinos vienakiai, arba šungalviai. Tai jie pagaudavo žmogų ir suėsdavo. Tokiu būdu ir kariaudavo. O kad žmogus pradeda bėgt, tai anei kaip negali išbėgt, tik greitu laiku reikia atmainyt autuvus ant kojų - atgręžt priekį į...

Kai dievas sukūrė pasaulį, visus gyvulius ir žmogų, arkliui pasakė:

- Tu nuo šios dienos turi klausyti šito padaro, - ir parodė į žmogų.

- Tokio mažiuko ir nedrūto? Tai tik aš jo neklausysiu! - atsakė arklys.

Tada dievas liepė arkliui triskart apsisukt. Arklys apsisuko. Dievas...

Rudenį kregždė rengias miegot žiemai. Pievoje ji suranda ir pauosto tokią žolę, o paskui eina miegoti.

Vienas žmogus matė, kaip kregždė uosto žolę pievoje, o paskui nubėgo upės kraušan, įlindo ir užmigo. Jis surado tą žolę, pauostė ir parėjo namo. Tada jis labai...

Mergaitė nuo Marijos pavogė raudoną kamuoliuką siūlų ir žirklutes. Tai Marija pavertė tą mergaitę į kregždę. Ir dabar jos uodegoj žirklutės, o po snapeliu raudonas kamuoliukas - siūlų gumuliukas.

Kai buvo baudžiava, tai mano gimtinis Pliupų kaimas ėjo darbus Nuoliškių dvaran pas poną Žulį. Kartą ėjo mūsų kaimo žmogus vakare, jau buvo tamsu. Grįžo iš dvaro namo. To žmogaus pavardė buvo Šimonėlis. Su savim jis turėjo lūpinę armonikėlę. Kai ėjo, tai stačiai ir...

Dvi mergos ežere prausė burnas.

- Šis vanduo yra nešvarus! - tarė viena merga kitai.

Tada iš ežero pasigirdo duslus balsas:

- Tu nešvari, o vanduo švarus!

Kielė gi ėjo į vestuves - neturėjo uodegos. Sako tilvikui:

- Paskolink gi tu man uodegą - aš einu į vestuves. Ėmė tilvikas ir paskolino.

Sugrįžo ji iš vestuvių.

- Atiduok, - sako, - uodegą.

- O! - sako, - reikėj neskolint!

Ir dabar tilvikas be uodegos, o kielė laksto ir vizdikuoja...

Vinkšnėnų kaime maždaug prieš aštuoniasdešimt - devyniasdešimt metų atsitikusi didelė nelaimė - visos į pamiškę išgintos ganyti avys, kokie du šimtai, buvo išpjautos ir suguldytos ratu, nors nė viena nesuėsta. Liko gyva tik viena avis. Ten pat buvę piemenys nė matyti nematę, kas tas...

Kitą kartą kai kurios kurapkos skundėsi dievui, kad taip negražiomis plunksnomis jas apvilko. Pageidavo, kad žvaigždžių šviesa ar bent švento Jono vabalėlio spindėjimu jas papuoštų. Dievas išklausė jų noro. Bet neilgai jos tesidžiaugė savo puošnumu: vienas šauliai iššaudė, o...

Kai velnias piešė povą, tai kalakutas stovėjo iš šalies ir žiūrėjo. Tuomet velnias padavė jam laikyti teptuką. Kalakutas paėmė tą teptuką ir pasidėjo užantyje. Taigi ir dabar jisai tenai matyti.

Kitą kartą dievas paėmė molio gabalą, nulipdė žmogų ir įpūtė jam sielą. Tą matė velnias. Jis paėmė molio gabalą ir nulipdė vilką. Nulipdęs norėjo įpūsti jam dvasią. Pučia pro vieną galą, pučia pro kitą galą, bet nieko negali padaryti - kaip negyvas, taip negyvas....

Linus išgalvojo dievo motina. Kai moterys darbo neturėjo, tai labai pletkus vedžiojo. Dievo motina rado kokius gelsvus grūdelius ir juos pasėjo. Iš tų grūdų išaugo linai. Tada ji išgalvojo juos verpt, aust - ir moterim darbo pramanė. Tada moterys pradėjo dirbt ir nustojo pletkavot.

...

Gyveno kitą kartą varginga mergaitė, vardu Lakštutė, kuri buvo visiškai našlaitė, nes neturėjo nei tėvų, nei giminių. Jai teko tarnauti pas žmones, kurie buvo labai nedori ir ją visaip skriaudė. Dievas pasigailėjo tos nelaimingos mergaitės ir pavertė ją lakštingala.

Yra daržely mažo ūgio diemedis. Jis pražydi pačią šv. Jono naktį. Tas žiedas pražysta labai trumpam laikui. Kas tą žiedą turėtų, tai žinotų, kur yra pinigai.

Vienas žmogus nuėjo saugot diemedžio žiedo. Sėdi ir laukia. Žiūri - atvažiuoja sniegena ir veža didelį vežimą...

Buvo toks labai turtingas žmogus. Jis turėjo daug pinigų. Kada jau paseno, sirgdamas prašė savo sūnų, kad jam atneštų varinį ąsotį su auksu pasidžiaugti dar prieš mirtį. Sūnus, nieko nemanydamas, atnešė jam tuos pinigus. Tas senis besidžiaugdamas pradėjo po vieną ryti ir surijo...

Kartą susiginčijo šuo ir katė, kuris pirmiau mirs. Šuo išgirdo, kad jau katė mirė, ir pradėjo šaukti:

- Jau!Jau!Jau!

Bet jis nelabai ištardavo raidę „j". Ėmė sakyti: „Au, au, au!"

Taip jis ir šiandien tebesako.

Senas ūkininkas, sulaukęs šventės, visus per prievartą išsiuntė bažnyčion. Jam rodės, kad visi išėjo, bet vienas bernas liko. Tas bernas neturėjo kuo apsivilkt, tai pasislėpė ir liko. Užlipo jis ant tvarto ir guli. Tik girdi - kažkas ateina. Žiūri - ūkininkas. Jis guli ant...

Sakoma, kad jei kas, užmušęs gyvatę, palieka miške, tai driežas, suradęs ją, gali vėl atgaivinti. Atgaivina gyvatė keršijanti visą laiką savo užmušėjui, kol įkanda.

Šeimininkė nešė miltus iš klėties su gelda. Vėjas papūtė ir išdulkino visus jos miltus iš tos geldos. Ta šeimininkė padavė vėją į teismą. Teisėjai pašaukė abu į teismą. Šeimininkė atėjo, bet vėjo nebuvo, ir niekas nežino, iš kur jis pučia ir kur jis pučia, nė kur jis...

Ėjo moterys į bažnyčią ir sutiko senuką. Jis atrodė toks keistas, ir jos ėmė juoktis. Jis sako:

- Na, na, iš jūsų labiau juoksis.

Truputį paėjus, pradėjo tekėti per kelią upelis. Taip srauniai vanduo teka per kelią. Moterys pradėjo sijonus kelti aukštyn ir bristi per vandenį....

Seniau vienas ūkininkas, nesulaukdamas prie Kūčių pareinant bobų iš pirties, paėmė šautuvą ir išėjo į krūmus zuikių tykoti. Praėjęs gabalą krūmų, priėjo gražią vietelę ir atsisėdo po beržu. Besėdint pradėjo kaukti vienas, du, trys vilkai. Netrukus ėmė kaukti iš visų...

Vienas senis turėjo baisiai daug aukso. Jis pradėjo sirgti ir nujautė, kad gali greit mirti. Gaila vaikams palikti auksą.

Vieną kartą, kai visi išėjo iš namų, jis pasiėmė auksą ir išėjo miškan paslėpti. Bernas nujautė, kad ūkininkas turi aukso, ir sergėjo.

Senis prie vieno beržo...

Važiavau kartą iš Salako į Gerveliškių kaimą. Kokius tris kilometrus reikia važiuot mišku.

Štai randu vienoj vietoj prie pat kelio - guli, apie kelmą apsiraitęs, žaltys. Šildosi saulėj. Galva padėta ant kelmo. Mano arklys buvo geras, bet ir botagas šmaikštus, šikšninis. Tai aš,...

Volungė mainė su putpele arkliais, ir volungė laimėjo. Iš džiaugsmo volungė šeria arkliui ir rėkia:

- Išt ci ci, išt ci ci!

O putpelė, norėdama atsimainyti, šaukia:

- Put, palauk! Put, palauk!