Sakmės

Savo akimis esu matęs. Privedė kaimyno vaikiukas ir parodė. Sako:

- Mes to arklio nelaikysm, parduosim!

Sakau:

- Kodėl jį parduosit?

Sako:

- Jis yra arklių karalius!

- Kaip jis, - sakau, - gali būti arklių karalius?

Sako:

- Veizėk, jam ant sprando yra toks kaip krosnies žiedas,...

Gyveno moteris. Dieną ir naktį ji dirbo, kad išmaitintų ir aprengtų tris savo dukteris. Ir išaugo trys dukros, linksmos ir žvalios. Viena po kitos ištekėjo ir paliko motinos namus. Praslinko keletas metų. Sunkiai susirgo motina ir siuntė pas savo dukteris rudąją voverėlę.

- Pasakyk...

Tai buvo bene XVIII a. gale. Paskalvių kaimo melžėjos turėjo, eidamos į lauką, su valtimi per brastą ties kapinėmis perplaukti. Tai užėjo tokia vėtra, jog ji vandenį ir žemę drauge su savimi nešė. Tai sako, Perkūnas aitvarą vijosi. Jis vis rijo ir spjovė kur pasitaikė vandenį...

Senovėj buvo cholera. Būdavo, sako, važinėja ponia, apsitaisius juodais drabužiais, ketvertu juodų arklių per naktis ir pliauškina botagu. Atvažiavus į kaimą, sustoja ir eina per visus ūkininkus; priėjus prie lango, pabarškina ir klausia: „Ar miegate?" Jeigu iš gulinčių...

Seniau žmonės žinojo, kada mirs. Nu, jisai jau žino, kad jau, va, šiandien, ryt mirs, ir jam reikia tvora tvert. Tai jis šiaudinę tvorą tveria, iš šiaudų. Eina dievas.

- Ką, - sako, - darai?

- Tvorą tveriu.

- E kol, - sako, - iš šiaudų?

- E kam man, - sako, - aš jau mirsiu.

- A tai tu,...

Vieną kartą buvo neturtingas berniukas ir norėjo paimti turtingą mergaitę. Ir sugalvojo jis iš velnio pasiskolinti pinigų, pasirodyti, kad daug turi. Nuėjo jis į mišką ir šaukia:

- Velne, velne, ateik čia! Velne, velne, ateik čia!

Ir prisistatė žmogus su skrybėle.

- Kam, - sako, -...

Vienam medžiotojui labai sekėsi medžioti. Kur tik jis eidavo, ten nušaudavo. Sykį jis sugalvojo nušauti gandrą. Gandras visai netoli jo varlinėjo. Prisidėjo šautuvą ir nušovė. Kai tik gandrą nušovė, daugiau jokio žvėrelio nė paukščio negalėjo nušauti. Mat nušovė savo laimę,...

Gyveno labai negeras ponas. Jis labai mušdavo darbininkus, jiems valgyt neduodavo. Darbininkams daug sunkiau buvo gyvent pono dvare negu gyvuliams. Jie gaudavo tik peludės valgyti ir gulėdavo tvartuose: vyrai - su arkliais, moterys - su karvėmis. Kartą pro tą dvarą ėjo dievas, pasivertęs...

Kai Adomas nuėjo pas dievą skųstis, kad Ieva neklauso, tai dievas jam brūkšt pirštu apie nosį, apie barzdą - išaugo barzda ir ūsai. Kai nuėjo, tai Ieva iš tolo bijo Adomo.

Vieną kartą gyveno tokia moteris. Ji mokėjo tru¬putį gydyti. Vieną naktį atvažiavo kažkoks žmogus. Jis pradėjo maldauti, kad ši važiuotų su juo. Sakė, kažkas atsitikę jų namuose. Tada ta moteris nutarė važiuoti. Juodu nuvažiavo į didžiulius rūmus. Jis nuvedė ją į vieną...

Rugiapjūtėj užėjo dideli debesys su lietum ir griausmu. Dvi Rasių dvaro mergos bėgo, pasikėlusios sijonus namo. Užveizdas mato: paskui mergas bėga juoda katė ir pribėgusi užšoko vienai už sijono atlankos. Tada kad ims apie tas mergas plakti žaibai! Ant arklio užsėdęs užveizda...

Musteikių giminaitis turtingas vestuves kėlė. Norėjo alaus ir Musteikiui paliko dvi statinaites. O Musteikis prižadėjo:

- Aš alaus atvešiu!

Laukia nelaukia - vis Musteikių alus nerūgęs, dar jo nėra.

Kartą Musteikis sėdi ir mato - pasirodė šviesa.

- O dabar gerai! - sako.

Išbėgo...

Vienas našlaitis ėjo keliu ir jam ant krūtinės susimetė bičių spiečius. Kaimynas bites susėmė avilin ir našlaitį priėmė bičiulijon. Nuo to karto abiem labai sekėsi bitės.

Užtat sakoma: našlaičiai dalingi!

Dar baudžiava buvo, žmonės laikrodžio neturėjo. Dirbo dirbo ir laukė vakaro, o saulė vis aukštai, vis nesileidžia. Nu, ir kaip ją pasiekt ir nutraukt? Tai žmogus iš vagos pasiėmė saują smėlio ir pylė į saulę. Iš šito smėlio vieversys nuskrido į saulę ir pradėjo čirikuot...

Įėjo vienon pirkion elgeta ir šeimininkui sako: - Prie namų dega tokia mėlyna ugnelė. Šeimininkas suprato, kas per ugnelė. Greit išbėgo ir ton vieton padėjo duonos bandelę. Paskui išsikasė pinigus. Pinigai buvo tiek gilumo, kiek duonos bandelė storumo.

Vienas netikęs piemuo kartą gandrui koją pamušė. Kai gandrai buvo patraukę, tas vaikinas užsigeidė su laivu keliauti. Tas laivas mariose paklydo. Ilgai klydinėjęs, atkako iki kažkokios nepažįstamos žemės. Tie žmonės laivininkus labai meilingai priėmė, juos daugiausiai...

Kai dievas kūrė pasaulį, tai kažkokią sėklą sėjo - ir iš jos darėsi žemė. O tuo kartu prie dievo buvo šitas, kuris dabar yra velnių viršininku, - Licipėras. Tai anas ėmė tos dievo sėklos ir pasisėmė burnon. Pradėjo jam ta sėkla žiaunas plėšt - pradėjo burnoj augt. Tai jam...

Kiškis labai norėjo miežių prisiėst. Atsigulė pagal ežią, ir jį užtiko medžiotojas. Užtiko medžiotojas ir jau norėjo jį nušaut. Iš karto negalėjo nušaut, tai tas kiškis pabėgo toliau. Pabėgo toliau ir dar atsigrįžęs pažiūrėjo. Medžiotojas kaip dėjo, tuoj klankt jį ir...

Rudenį ant dangaus atsiranda šviesi juosta. Tai Paukščių Keliu vadinasi. Jie, kai naktį lekia už marių, labai neregi. Tai dievas padarė, kad jiem būt šviesu. Rudenį šita šviesa regėt ant dangaus.

Žmogus jojo per mišką. Ir sutiko gyvatę. Gyvatė kaip gyvatė - paprasta. Ir jis norėjo ją užmušti. Tą gyvatė kad sucypė tokiu nepaprastu balsu - ir kad pasipils gyvatės iš visų kraštų! Ta gyvatė sušaukė visas gyvates. O tas žmogus buvo raitas. Jis bėgo raitas ir vos tik išbėgo...

Velnias, pamatęs, kaip pondievs sukūrė žmogų, pavydu nesiliaudams sušukęs:

- Didelis čia daiktas, ir aš galiu tokį pat padaryti!

Ir pradėjęs molį minkyti.

Minkęs ir suminkęs žmogystą. Pūtęs dvasią, įpūtęs, ir žmogysta atsigavusi. Priėjęs pondievs, apveizėjęs žmogystą...

Viena našlaitė tarnavusi pas labai blogus šeimininkus. Kartą ji ėjo miškan žabų parsinešti. Beeidama įkrito duobėn ir niekaip iš jos negalėjusi išlipti. Duobėje ji pamatė daugybę susivyniojusių gyvačių, kurios mergaitės visai nelietė. Gyvatės laižė didelį baltą akmenį....

Mano tėvas liuob taip pasakos:

Vaikai, ar jūs žinot, iš kur grybai atsirado? Sako, ėjo dievas su šventu Petru, kai vaikščiojo ant žemės. Ir šventas Petras, eidamas pro rugių lauką, nuskobė vieną varpelę. Nuskobė ir pakando grūdelį išėmęs. Dievas ir sako:

- Ko lieti? Juk jis ne...

Labai dažnai pūsdavęs Vakaris vėjas ir vieno žmogaus visus stogus sušiaušęs, suardęs. Jam taip įsipyko ir jis nuėjo ieškot paties vėjo.

Ėjęs ėjęs ir radęs pamarėj seną seną seneliuką, labai apiplyšusį, visą skvarliuotuotą ir net be kelnių. Jis turėjęs dūdelę ir vis...

Senų senovėje ganė du broliai avis. Vieno vardas buvo Kainas, o kito Abelis. Jie vieną kartą susipyko. Tada paėmė Kainas ir užmušė Abelį. Grįžo Kainas su banda avių namo, o tėvas klausia:

- Kur yra Abelis? Kainas atsakė:

- Aš užmušiau.

Tada tėvas prakeikė sūnų ir pasakė:

...

Pasakojo seni žmonės ganant arklius. Kūrenant ugnį sakydavo, kad su ugnim reikia vaikam elgtis labai atsargiai, kad ugnis yra labai šventas daiktas. Žmonės kadaise neturėjo ugnies, na, ir dievas pagailėjo žmonių ir per balandį siuntė ugnį. Ir balandis, nešdamas tą ugnį per jūres...

Keliu važiavo žmogus. Žiūri - vidury kelio susto¬jusi moteris taip pat važiuota. Kad ir ką ji daro savo arkliui - tas nė krust, nė iš vietos nepajuda. Žmogus klausia, kas pasidarė. Moteris sako:

- Važiavo koks latvis pro šalį, sukirto arkliui botagu - arklys ir nebeina.

Žmogus...

Rugys, miežis ir aviža susitarė žiemoti lauke. Avižai vienai šalta pasidarė, ji ir sako jiems:

- Leiskit mane namo, aš pasiimsiu savo dukrelę, mum dviem susiglaudus bus šilčiau.

Aviža, kai nuėjo, ir negrįžo. Tai kaip ji norėjo būt dviejuos, taip ir liko - vienoj makštelėj visada...

Vieno vargingo ūkininko buvo labai liesi arkliai. Jis neturėjo pašaro tiems arkliams atšerti. Paminėjo, kad būtų gerai kokį traną turėti. Rytą rado arklius gerai prišertus. Ir taip jo arkliai atsigavo, pasidarė riebūs. Sako:

- Reikia pažiūrėti, kas tuos arklius šeria.

Iš pradžių...

Viename dvare, sako, kažin kada, dirbant netoli dvaro, užėjo debesys su griausmu. Darbininkai parbėgo nuo lietaus pasislėpti į dvarą. Žiūri - tarp jų staiga atsirado koks juodas ponaitis nepažįstamas. Eina į vienas duris, nori įeiti, pažiūri, kad viršuj durų užkišta kadagio...

Grybas abriedukas norėjo kadaise vesti žibuoklę. O jai jis labai nepatiko.

- Geriau jau aš mirsiu negu tekėsiu už tokio bjauraus grybo!

Ir pavasarį, kai tik abriedukai ima augti, žibuoklės numiršta ir nebežydi jau.

Pabaigus bažnyčią statyti ir stogą dengti, kalant paskutinę vinį, velnias bestovįs. Ir kai tik baigs įkalti, jis tą dirbėją už sprando nustums, kad užsimuštų.

Vieną kartą atsitiko taip. Meistras žinojo, ką reikia padaryti, kalant paskutinę vinį, kad velnias jo nenustumtų....

Seniau žmonės javus kuldavo su spragilais. Naktimis juos išdžiovindavo, o rytmečiais kuldavo. Vienas ūkininkas, Rimkus, susidžiovė javus, vakare užsikūrė pirtį. Sėdi, žiovauja. Norėtų užsirūkyti, bet kapšiukas tuščias. Ir galvoja: „Kaip būtų gerai parūkyti." Kaip tik tuo...

Senovėj buvo dideli vandenai. Ir žuvys išgalvojo giesmes. Buvo tokios žuvys - pusiau žuvis, pusiau moteris - ir dainavo giesmes. Nuo jų ir žmonės ėmė giedot.

Nežinau, kiek metų turėjau, bet jau daugiau negu dešimt, kai ganiau gyvulius Sarakovkos kaime, pas Biveinį.

Kartą radau tvarte po loviu žalčio kiaušinius ir įsinešiau paėmęs pirkion. Pamatęs šeimininkas liepė išnešti atgal - padėti, kur radau. Išnešiau. Bet kol aš juos turėjau...

Dievas surinko visas bjaurybes maišan ir padavė bobai nunešt ežeran ir įmesti. Liepė nešant nežiūrėt. Bet kur tau boba iškentės nepažiūrėjus. Ji atrišo maišą ir pažiūrėjo. Kai atrišo, tai išbėgo visos bjaurybės. Pradėjo šliaužt, ropot - ir visos išbėgo. Boba nusigando ir...

Kitą kartą buvo labai daug raganų. Tai jas girdydavę, bet niekaip negalėdavę prigirdyt - kočėlą, samtį nusitverdavus ir nebeskęsdavus. Tai ir žinodavę, kad ta ragana. Atveždavę šiaudų, apkraudavę ir uždegdavę. Ragana visa sudegdavus, bet jos širdis nesudegdavus, pasilikdavus...

Buvo žmogus didžiai neturtingas. Kaip neturtingas, taip visų ir pajuoktas. Turėjo tokią mažą trobelikę ir gyveno joje su pačia. Sekmadienio vakarą buvo šokiai kaimynuos. Eina vaikiai, mergos į tuos šokius pro šalį. Vienas būrys nuėjo. Vainoja jį visaip, juokias. Ateina kitas...

Seniai, labai seniai, kada dar tiktai buvo sukurta žemė, dalino dievas paukščiams plunksnas ir jų spalvas. Visus paukščius, laukinius ir naminius, papuošė įvairių spalvų rūbais, ir taip išdalino visas plunksnas. Kur buvęs kur nebuvęs, ateina dagilėlis, - seniau paukščiai, plunksnų...

Yra sakoma, kad kiekvienam žmogui kiekviename miške yra užaugę tam tikras skaičius grybų. Ir jei žmogus apvažiuotų visus miškus, visuose miškuose rastų grybų, bet tik tiek, kiek jam išaugo. Kitų žmonių grybų jis nepamatytų. O jei savo nepaimtų, tai jo grybai supus, bet kitas...