Kažkada labai toli, puikiuose rūmuose, gyveno turtingas žmogus, vardu Mėlynbarzdis. Tokią keistą pavardę jis gavo todėl, kad jo barzda buvo mėlyna. Pažiūrėti jis buvo rūstus ir žiaurus, o mėlyna barzda darė jį tokį baisų, kad niekas nenorėjo už jo tekėti. O Mėlynbarzdis jau šešis sykius buvo vedęs, tiktai niekas nežinojo, kur jo pačios dingsta.
Tuo metu, kai prasideda mūsų pasaka, Mėlynbarzdis atvažiavo pas savo kaimynę našlę prašyti, kad leistų už jo vieną...
Už jūrų plačiausių, už kalnų aukščiausių gyveno našlė. Ji turėjo dukterį Onytę ir podukrą Alenytę. Tikrąją savo dukrelę motina neapsakomai mylėjo, o podukrą ėste ėdė. Onytė buvo negraži, pikta ir labai tingi mergaitė, o Alenytė — graži, gera ir meili. Tiktai gyvenimas jos buvo labai vargus: kur sunkesnis, kur nešvaresnis pasitaikydavo darbas, vis Alenytė dirbo: ir grindis plovė, ir vandenį iš tolimo šulinio nešė, o gero žodelio niekuomet negirdėjo, vienas...
Nebeatmenu, kurioj valstybėj gyveno karalius su karaliene. Jie turėjo tokią gražią, tokią nuostabią dukrelę, kad jos gražumui apsakyti nė žodžių nebeužtenka. Karaliaus rūmai buvo visų puikiausi pasaulyje — pastatyti iš krištolinių plytų. Turtams nebuvo skaičiaus: visur auksas, sidabras ir deimantai blizgėjo. Karalienė buvo labai gera ir graži. Karalius neapsakomai ją mylėjo. Jo ministrai išmintingai tarnavo, tarnai — atsidavę, ištikimi ir darbštūs; arklidės...
Marmuriniuose karaliaus rūmuose buvo puota — krikštijo karalaitį. Bet tėvai nesidžiaugė: mat jų mažasis sūnus gimė nesveikas. Viršugalvyj jam kėksojo juokingas kuodas. Todėl ir praminė karalaitį Kuoduočiu.
Jo krikšto motina buvo burtininkė.
— Neliūskite,— tarė ji tėvams,— nebus jis labai gražus ir didelis, bet užtat bus toks protingas, kad visą pasaulį apeisi — protingesnio už jį niekur nerasi. Maža to: ką tiktai karalaitis pamylės, tas tuojau protingas ir sumanus...
Kažin kada, labai seniai, numirus tėvui, trys malūnininko sūnūs dalijos turtą. Vyresnysis sūnus pasiėmė malūną, antrasis asilą, o mažajam, Jonui, davė katiną: manykis, sako, gyvenk!
Sėdi Jonas susitraukęs, nuliūdęs ir kalba:
— Ką aš dabar veiksiu su tuo ūsočium? Katinas nors pelių paės, o man tai jau visai reikės badu mirti. Broliams gerai: vienas malūne mals, kitas asilu maišus vežios, o mano rainis niekam netinka.
Atėjo pas šeimininką pasikūprinęs katinas ir...
Kitą kartą gyveno didikas, kuris, likęs našlys, vedė tokią didžiuoklę moterį, tokią puikuolę, kokios kitos pasaulyje nerastum. Ji turėjo dvi dukteris, visiškai tokio pat būdo ir visu kuo į save panašias. Vyras irgi turėjo dukrelę, tik ta buvo neregėto meilumo ir gerumo: ji buvo atsigimusi į savo motiną, visų moterų geriausiąją.
Tik vestuvės spėjo baigtis, jau pamotė ėmė rodyti savo piktą būdą: ji negalėjo pakęsti tos jaunos mergaitės dorybių, dėl kurių jos...
Nebežinau, kur ir kuomet gyveno žymi turtinga našlė su dviem dukterim. Ji turėjo trejetą vaikų, bet trečios — mažosios — dukters motina nemylėjo ir laikė ją virtuvėj prie sunkaus, nešvaraus darbo.
Vargšę mergaitę visaip pravardžiavo, barė, čia netikša, čia pelene, čia murze vadino. Ji plovė indus ir grindis, šlavė kiemą ir valė iš trobos visokias dulkes ir šlamštą.
Negirdėjo mergytė malonaus žodelio nei nuo motinos, nei nuo savo sesučių.
— Ei, Pelene, bėk —...
Už laukų laukelių, už kalnų kalnelių, trisdešimtoj valstybėj, didžiuose puikiuose rūmuose gyveno karalius su karaliene. Daug jie visa ko turėjo, tik nedavė jiems Dievas vaikų, ir juodu liūdėjo.
Pagaliau įvyko, ko troško karaliai: jiems gimė duktė, ir tokia graži, kad nė pasaka apsakysi, nė raštu aprašysi.
Gimusios dukters garbei karalius iškėlė visai šaliai puotą. Krikšto motinomis sukvietė visos šalies laumes, išskyrus vieną senę pikčiurną. Ir atėjo į puotą...
Galulauky, pamiškėje, mažoj sukrypusioj trobelėj gyveno su žmona kampininkas medkirtis. Juodu turėjo septynis sūnus, ir visi jie buvo dar labai maži. Kasmet miške darbo mažėjo, ir medkirčių gyvenimas ėjo sunkyn. Turto jie jokio neturėjo, o gyvulių jiems tebuvo — senas apspangęs šuo ir dar senesnė, visai liesa katė. Vaikai uždarbiauti dar negalėjo, taigi šeima dažnai ir be duonos palikdavo.
Dažnai cypdavo vaikai iš bado, o dar dažniau juos skaudė tėvai iš vargo ir...
Viena moteris turėjo šešerių metų mergyte. Toji mergytė buvo tokia graži, jog visi, kas tiktai ją pamatydavo, gėrėjosi: plaukeliai balti kaip lineliai, akutės melsvos kaip žiedeliai. Labai ją mylėjo ir lepino mamytė, bet dar labiau sena bobutė, kuri gyveno gretimame kaime. Bobutė dovanojo jai raudoną kepuraitę, ir kai mergytė ją užsidėdavo, būdavo dar gražesnė. Ir praminė ją visi nuo to laiko Raudonąja Kepuraite.
Vieną kartą iškepė mamytė ragaišį. Pažadino...
Pamokantis filmukas vaikams apie auksinį berniuką. Kaip ir daugumoje senosios animacijos filmukų, mokoma kad nuostabiausią žemėje yra gėris ir tiesa. Visi plėšikas, lokys ir kiti vaikėsi ir norėjo pagrobti auksinį berniuką, tačiau vėliau susidraugavo ir tapo geri.
Krokodiliukas pasakoja kad mūsų šalyje visi dideli rūkydavo. Dėdė ugnikalnis nuolat traukdavo savo pypkę. Dėdė garvežys irgi nuolat leisdavo suodžius ir dainuodavo. Ir visi šalies gyventojai juos labai gerbė. Dėdė laivas irgi mėgo rūkyti. Visi taip šauniai rūkydavo kad...
Gyveno kartą berniukas ir mergaitė. Jie ketino sėti lauką ir turėjo paskutinius grūdus. Tačiau piktas ponas malūnininkas už skolą atemė iš vaikų grūdus. Gaidelis nubėgo pas malūnininką ir bandė atimti grūdus, tačiau jam pavyko paimti tik 3 grūdelius. Vaikai žadėjo juos...