Luokės kalnas

Ant Luokės kalno arė Pašakarnis iš Kirklių kaimo. Vidurdienį paleido arklį ir atsigulęs užmigo. Sapne jam pasirodė graži mergelė kaip karalaitė ir sako:

— Ar sutiksi mane pasveikint?

— Kodėl ne? Karalaitė:

— Tik ne dabar, o nakties dvyliktą.

Naktį jis nujojo ir atsigulė po tuo pačiu lazdynu. Išrėpliojo iš kalno baisiausia rupūžė ir sako:

— Tai pasveikink mane!

Jis persigando ir ėmė bėgti nuo kalno. Kai bėgo, girdėjo, kad ten į kalno vidų kažkas nužvangėjo. Mergelė pasakė:

— Aš esu nelaiminga: dar šimtą metų turiu būti. Būtum buvęs tu laimingas, ir aš būčiau laiminga.