Padavimai

Labai seniai palei Lėvens upę velnias nešęs didelį maišą akmenų prikrovęs. Maiše tarp mažų akmenų buvo didelis akmuo. Tai tas didysis akmuo nusmuko maišo galan ir pratrynė maišą. Maišas praplyšo, ir tas didysis akmuo šlamokšt ir iškrito Smilgių kaimo ganyklose. Tada per tą skylę...

Toje vietoje, kur dabar Kapstato ežeras, seniau buvusi didelė graži lanka. Vieną kartą, pačioj šienapjūtėj, pas darbininkus atėjo vokietukas ir sako: — Skubinkitės skubinkitės! Pareis didelis svetys!

Ir taip jis rodėsi žmonėms visą savaitę ir vis ragino skubintis. Kai žmonės...

Švendubrės akmenį velnias nešė. Jis norėjo per Nemuną pernešt, į tą pusę. Norėjo užbaigti tą pilį, kur Liškiavoje: išmūrijo apačioje, o viršuj — smėlis. Užgiedojo gaidys, ir numetė. Nebuvo akmens, o iš po nakties — yra!

*

Šneka, kad velnias nešė akmenį, norėjo Nemuną...

1336 metais iš vokiečių žemės atplūdo į Prūsiją didelė kariuomenė, suvienijo savo jėgas su kryžiuočiais ir patraukė į lietuvių žemes. Ji apgulė Pilėnų pilį, kurioje, pajutę vokiečius, užsidarė daugiau nei keturi tūkstančiai lietuvių su pačiomis, vaikais, su galvijais...

Gyveno trys ūkininkai. Vienas jų labai gerai gyveno. Jam net višta nei vieno kiaušinio nepametė, taip gerai sekėsi! Paskui višta pametė kiaušinį. Jis sako:

— Jau čia kas nors mums bus... Reikia parvežt kunigą, pašventint pastatus.

Parvežė kunigą, pašventino pastatus. Užėjo labai...

Kalną supylė švedai. Sako, kad švedai kariavo su lietuviais ir juos nugalėjo. Paskui švedai, norėdami visai sunaikinti savo priešus, apipylė smėliu karius ir taikius gyventojus. Švedai nešiojo smėlį pirštinėmis, nes jie buvo ne paprasti žmonės, o milžinai.

*

 Seniau, ariant...

Per mišką prie Daugėliškio kaimo eina kelias. Žmonės pasakoja, kad tą kelią nutiesė Napoleonas, kai ėjo į Maskvą. Dabar tuo keliu niekas nevažiuoja. Sako, kas tik tuo keliu važiuodavo, tam velniai ratus numaustydavo arba apinasrį nuimdavo. Todėl tą kelią dar vadina Velniakeliu.

Prūsai per trumpą laiką labai išaugo. Jų daugybė, o žemės maža, todėl pradėjo vienas kitą skriausti. Kaip kam patikdavo ir kaip kas išmanė, taip užimdavo žemę sau ir savo žirgui. Per tai tarp jų kilo visokiausi vaidai ir nesantaikos, kurios dažnai baigdavosi žudynėmis. Tuomet...

Senovėje vienas milžinas, plačią ir gilią Drevernos upę užpilt besirengdamas ir jau kone pilną prijuostę smilčių prisižėręs, ant kietumos atsidūrė. Apsidairęs į mylios tolume gulinčias kopas, jis atsitiesęs tuoj prišaukė per marias savo prietelį, į jo darbą bežiopsantį,...

Veliuonoje, sako, yra užkeiktas dvaras ir pana.

Vieną sykį dievobaimingas žmogelis pasivėlino į bažnyčią. Skubino jisai kaip galėdamas, bet numanė, kad jau pavėlavo. Kitą sykį to tako per kalną nebuvo, reikėdavo eiti keliu, pro tarpukalnį. Eina jisai per tarpukalnę tik žiūri,...

Numirusi vieno milžino motina. Milžino toli gyventa. Jis ėjęs savo motinos laidoti. Beeinant prisisėmė jo klumpės smėlio ir žemių. Milžinas iškratė savo klumpes, ir pasidarė Girnikų kalnas. Milžinas atsisėdęs palei tą kalną ir pradėjęs graudžiai verkti savo motinos. Iš...

Kęstutis, valdydamas Trakus ir Žemaitiją, išgirdo apie Palangos merginą, vardu Birutė. Ta mergina pagal pagonišką paprotį savo dievams davė apžadus netekėti. Ją pačią žmonės garbino kaip dievaitę. Atjojo ten pats didysis kunigaikštis Kęstutis, ir jam didžiai patiko mergina, nes...

Apie 1750 metus, Žemaičiuose kažkokio ežero vandeniui į orą pasikėlus, atsiradęs labai juodas debesis. Jis kabojo vienoje vietoje beveik dvi savaites. Paskui, ūždamas ir kriokdamas, vis išgąstingesnis besidarydamas, jis prie Minijos ties Krokų lanka atošė. Čia gyvenantieji žmonės...

Aš pamenu nuo vaikystės — sakydavo, kad čia Laumės mūras. Toks volas akmenų apmūrytas... Skylė buvo, ir, sako, toji skylė siekė net Trakus. Šnekėjo, kad tokį seną žmogų įleidę buvo. Vienam kambary jis rado šuniuką ir skrynią. Bet jis pasibaisėjo, sujudino tą virvę, kad...

Kur dabar Rimiečio ežeras, seniau buvo pieva. Naktį tenai vyrai ganė arklius. Ir kažkas atėjęs juos kelia, sako: — Kelkitės ir jokit, nes užeis ežeras.

Jie nepaklausė, manė, kad juokom kažkas gąsdina. Vėl atsigulė, miega. Ir vėl girdi, kad kelia. Tada naktigoniai atsikėlė,...

Sako, kad tenai, kur dabar piliakalnis, yra buvusi bažnyčia. Senovėje tą bažnyčią užnešė smėliu. Žmonės girdėdavo varpais skambinant. 

Vieną kartą buvo atvažiavęs turtingas ponas ir pradėjo su žmonių talka tą piliakalnį kasti. Kasė kasė, bet kiek per dieną iškasdavo,...

Dar baudžiavos laikais, kai dvarininkai turėjo didelę galią, Velnio akmuo gulėjo ant ežios, kuri skyrė Baisogalos dvaro pono Komaro mišką nuo valstiečio Kadaro žemės. Kartą Komaras užsimanė, kad čia netikra riba. jis tvirtino, kad penkiolika metrų nuo akmens į Kadaro pusę — jo...

Kartą velniai norėjo per tą ežerą padaryti tiltą, nes rengė vestuvę ir norėjo per tą tiltą važiuoti. Kelias naktis jie tempė nešė akmenis iš visų laukų ir skandino į ežerą. Vienam velniui benešant akmenį, užgiedojo gaidys. Jis metė akmenį ant žemės ir pats puolė ant jo....

Kalbėjo, kad buvo dvi sesutės pas tėvus. Atvažiavo svotai, bet ne pas vyresnę, o pas jaunesnę seserį. Vyresnė sesuo labai nenorėjo pas tėvus pasilikti, o jaunesnę išleisti. Kai jaunesnioji sėdo į vežimą, vyresnė pasakė: — Kad tu, sesute, sėstai akmeniu! Ir virto tas vežimas...

Dausprungas Julijonas, Palemono draugas, patricijus iš Centaurų, arba Kitaurų, giminės, matydamas gražiai įsikūrusius savo anūkus, Palemono sūnus, patraukė toliau su savo žmonėmis prie Šventosios upės. Ten rado aukštą kalvą puikioje vietoje, labai tinkamoje piliai statyti. Ten...

Seni žmonės vis, būdavo, pasakoja, jog kai per Lietuvą ėjo Napoleonas su savo kariuomene, Piliūnuose buvo labai šlapia. O ten kaip tik buvo daug jo kariuomenės. Ten jie užsimanė pavalgyt ir pailsėti, bet niekur nerado sausos vietos. Tada greit visi šoko ir kas su rankomis, kas su...

Sako, kad Vosgėlių piliakalnyje yra apipilta bažnyčia. Ją senovėje apipylę milžinai. Ant piliakalnio anksčiau buvo skylė. Kartą piemenys, ganydami ant piliakalnio, išvijo iš botagų virveles, surišo į vieną ir įleido į skylę perrištą per pusiaują piemenį. Kai jį ištraukė,...

Ežeras, liaudies manymu, yra deivių būstas, ten gyvena vadinamosios ežerų deivės, kurios yra žuvų valdovės ir leidžia jas gaudyti tik savo mylimiesiems asmenims. Kai tiktai neturintis jų malonės žmogus tinklą užmeta, tuojau jos visas žuvis suvaro į dideliausią olą, esančią...

Sako, kad toje vietoje stovėjo bažnyčia. Ji nugrimzdo skradžiai žemę. Dabar, sako, kartais girdi po žemėmis gaidžius giedant.

Norėjo kalną kasti nuo Kražantės upelio pusės, bet kiekvieną kartą po nakties vėl viskas užgriūdavo. Žmonės išsigando ir nustojo kasę. Taip pat...

Buvo ežeras neišpasakytai gilus. Mano tėvo tėvas pasakojo. Atėjo koks burliokas, pakasė kiaulės galvą, aprėžė taip ir taip ir pasakė ežero vardą (turi vanduo savo vardą!). Tik ūžia ūžia, kelias kelias! Kad pasikėlė! Tai ėjo ežeras per Ratnyčią. Kunigas mišias laikė —...

Sako, kad čia kitą kartą yra buvęs dvaras. To dvaro ponas smarkiai baudė ir kankino žmones. Žmonės visi keikė ir prakeikė dvarą. Dvaras nugrimzdo. Toj vietoj pasidarė kalnas.

Kitą kartą vaikai, į mokyklą eidami, dar tokią skylę to kalno viršuj matydavo. Būdavo, su akmenaičiu...

Ant kalno yra tvenkinys užakęs. Sako, kad buvo tenai bažnyčia. Bažnyčia prasmego, liko tas tvenkinys.

Vienas žmogus norėjo iškasti griovį ir nuleisti vandenį. Naktį jis išgirdo balsą, kad tas vanduo užliesiąs Žemaitiją. Kitam prisisapnavo, kad dugne yra skrynia su turtais. Kasė...

Sako, tai buvę tada, kai dar Lietuvoje pagonys gyvenę. Buvęs tuomet karalius Šarūnas, kuris panoręs visą pasaulį nugalėti, visas karalystes užkariauti ir visus karalius nužudyti, o tada patsai vienas visus žmones būtų valdęs.

Dėl tokio savo noro jis nuolat ir nuolat kariavo, ir...

Už Pasamanės kaimo miške yra vieta, kur ir dabar žymu, kad buvo laiptai. Žmonės sako, kad tenai buvo bažnyčia. Tokioj vietoj negeroj, miške... 

Sako, išeidavo jaunimas į bažnyčią, o paskui miške linksminasi. Tai davatkos pradėjo keikti bažnyčią: — Kad tu skradžiai! Na, ir nuėjo...

Artojas prie Jurgaičių kalno paleidęs pasiganyti jaučius ir užsnūdęs. Pabudęs žiūri, kad kažkokia moteriškė jo jaučius nuo kalno varanti. Kalne atidarytos durys. Artojas paklausęs moteriškę, ar jis gali įeiti į kalną. Sako: — Eik, bet išeidamas neatsigręžk! Žmogus įėjo:...

Smilingiuose gyveno toks Venckus. Joninių dieną jis išėjo pasivaikščioti. Bevaikščiodamas pavargo, atsigulė ir užmigo. Staiga jį pažadino balsas:

— Kelkis ir eik ant kalno! Venckus pasižiūrėjo ir, nieko nematydamas, vėl užmigo. Tas pats balsas vėl jį pažadino. Venckus...

Yra pagoniška pagunda ir mūsų Lietuvoje. Šitie pikti darbai būdavo iki Vytauto, nes Vytauto pačią Ariogaloje po mirties sudegino. O paskui ėmė liautis deginę.

Buvo žmogus Sovijus. Jis sumedžiojo nepaprastą šerną, išpjovė iš jo devynias blužnis ir atidavė savo vaikams, kad...

Mirė didžiojo lietuvių ir žemaičių kunigaikščio Kukovaičio motina Pajauta. Didysis kunigaikštis Kukovaitis, mylėdamas savo motiną, pastatė jos atminimui stabą. Tą stabą, pavadinęs savo motinos Pajautos vardu, jis pastatė prie Žaslių ežero. Šį atvaizdą žmonės garbino ir...

Yra Žemaičiuose padavimas, kad, vežant į Varnius naujai nulietus varpus žiemą ledu per Lūksto ežerą, ledas neatlaikęs ir vienas, didesnysis, paskendęs ežere. Užtat dabar, kai antruoju skambina, tai anas gailingai atsiliepia vakarais: brolau! brolau! Iš to padavimo atsirado...

Sako, kad kitą kartą čia su švedais lietuviai kariavę. Švedai puolė lietuvius. Lietuviai čia sukasė tokį piliakalnį didelį, suvarė žemes. Paskui nešė ant kalno didelius rąstus. O tie švedai iš pakalnės... Lietuviai nuo kalno ritino visus tuos rąstus šiems po kojų. Na daug, sako,...

Kryžeiviai, norėdami iš Prūsų į Kuršą pereiti, vieną kartą išrinko nepaprastą sau kelią. Nuo Kretingos į Salantus, tuokart Skilandžiais vadinamus, nebuvo kasto kelio. Reikalui atsitikus, žmonės važiavo per girias ir balas, kurių kareiviai su sunkiais vežimais perbristi...

Šlepetys Krisius iš Jakiškių Joninių naktį ėjo į piliakalnį kasti pinigų. Pasiėmė žvakę, smaigą. Nuėjęs pradėjo ieškoti. Ieškojo ieškojo, badė badė žemę — kaip nėra, taip nėra pinigų! Kur neieškojo, kur nečiupinėjo! Ir kur pats numanė, ir kur žmonės šnekėjo — visą...

Sako, ant to piliakalnio žmonės laikydavosi, gindavosi. Medžius susivelka, šautuvai mediniai... Senovės ciesoriai ant to piliakalnio stovėdavo, o kariuomenė medžius ritino.

Dar sako, kad ten dvarai, kad ten bažnyčia. Kas ten žino?

*

Sako, sekmadieniais atsidaro durys iš pietų pusės,...

Ant šito kalno buvęs puikus dvaras. Ponai buvo labai ištvirkę, žmones skriaudė, patys tik puotavo. Kartą, kai buvo sunkus laikas, jie puotavo ir šoko. Jiems bepuotaujant ir bešokant, žemė atsivėrė, ir visas dvaras su ponais nugrimzdo. Atsirado kalnas, o ant jo viršaus — kūdra.

*

Į...

Kai su švedais kariavo, jie pylė pylimus. Švedai liepė moterims žemę nešioti su prijuostėmis. Jeigu kuri neklausydavo, nupjaudavo jai krūtis. Įdubime buvo švedų gurguolės, o ant viršaus jų dvaras. Buvo geležiniai vartai pylime. Jeigu kastų, galima būtų surasti... Švedus...