(142)

Prie aukšto aprūkusio veidrodžio
Prigludo šiaurinė naktis.
Siaurom kopėtėlėm aš leidžiuosi.
O, mylimas kaminkrėty!..
Per suodiną suodiną dūmtraukį,
Per baltus pasaulio sapnus,—
Kaip gera, kaip gera vidurnaktį
Sugrįžti į savo namus.

Mamyte!
Mama!
Mama!
Šaukiu Tave balsu.
Tai Tu, mamyte mano,
Gražiausia iš visų.

- Lingu lingo, lingu lingo...
Daug vaikučių susirinko:
Ūpcim! Ūpcim! Ūpcim! 
Sėskitės! Pasupsim!

- Tindri vindri liūli!
Nedrebėk, mėnuli.
- Ramta tamta tuti!..
Nebijok, saulute:
Neužklius sūpynės
Už tavęs - auksinės...

Prie mėnulio buvom,
Saulės neužkliuvom...
Lingu lingo!...

— Diena — balta,
Naktis — juoda,
Geltoni lapai vystantys,—
Pasakė rudenio teta,
Kuri kalbėjo
Mįslėmis.—

Ant aukšto kalno —
Ar matai?
Auksinė kepuraitė.
Rudi vardai,
Rudi vardai
Ant klevo susiraitę.
 

O pintinaitėj pamestoj
(Net ašara nutrūko) —
Senukas piktas —
Oi, oi, oi!
Raudoni...

Trečiame mūsų eros šimtmetyje karalius Tsao pasiuntė savo sūnų Tai į šventyklą mokytis pas didįjį mokytoją Pan Ku. Kadangi princas Tai turėjo paveldėti tėvo sostą, Pan Ku privalėjo išmokyti jį teisingo valdymo principų. Kai karalaitis atvyko į šventyklą, mokytojas jį vieną...