(10)

Visi susėda į eilę. Pirmutinis pasako kokią nors naujieną kaimynui į ausį. Tas ją vėl atkartoja savo kaimynui, tas vėl kitam, taip iki paskutinio. Paskutinis tada garsiai sako, ką išgirdo, paskui — priešpaskutinis, ir taip paeiliui visi pasako, ką girdėję. Kuris pirmutinis...

Vieną dieną ėriukas su draugais ganėsi pamiškės pievoje.

Panorėjęs gerti jis nubėgo prie upės.

Tik strykt iš miško vilkas ir pribėgo prie ėriuko.

- Ko čia man vandenį drumsti? - suriko vilkas.

- Pone vilke, - atsakė nusigandęs ėriukas, - aš prie vandens prisiliesti nespėjau ir...

(Žaidžia 5—15 asmenų)

Visi sustoja vienas už kito, uždėję rankas ant priekyje stovinčio pečių. Pirmasis - žalčio „galva", paskutinis – „uodega“. Žaltys rūpinasi sugriebt savo uodegą, tai yra pirmutinis stengiasi sugauti paskutinį, kuris laikydamasis eilės, nori nuo „galvos"...

(Žaidžia 8—20 asmenų)

Reikia sustatyt kėdes ratu, bet viena mažiau negu yra žaidėjų. Tarp kėdžių ir už jų turi likt vietos. Žaidimo vedėjas „mašinistas", kitiems duoda pravardes: garvežio, tenderio, vagonų, bagažo ir įvairių klasių keleivių. Visi užpakaliniai uždeda...

Labai seniai velnias pasiskolino iš Perkūno pinigų. Bet kai Perkūnas pareikalavo grąžinti skolą, velnias susijuokė ir pabėgo. Nuo to karto Perkūnas labai supyko ant velnio ir ėmė jį visur persekioti. Kur tik pamato velnią, ten ir trenkia. Velnias, bijodamas Perkūno, nori...

Įlipo Skruzdėlytė į beržą. Prilipo pačią viršūnę, pažiūrėjo žemyn, o tenai, žemėje, jos skruzdėlynas vos matyti.

Skruzdėlytė atsitūpė ant lapelio ir galvoja: „Atsipusiu kiek — ir žemyn".

Skruzdėlių mat griežti įstatymai: saulutė arti laidos — ir visos namo bėga....

(Žaidžia mažiausiai 12 asmenų)

Kuo daugiau žaidėjų, tuo žaidimas būna gyvesnis. Du žaidėai, tvirtesniu už kitus, sustoja vienas priešais kitą, susiima už rankų ir pakelia jas aukštyn, lyg vartus padaro. Jie pakuždom susikalba, katras bus „rožė", katras „rūta". Visi kiti...

Turėjo tėvas du sūnus, vyresnysis buvo gudrus ir sumanus, – ką paima, tą padaro, o jaunėlis – kvaišelis, nieko neišmanė, nieko negalėjai jo išmokyti. Žmonės, jį matydami, sakė:

– Tai turės tėvas su juo vargelio!

Kai tik koks reikalas ar darbas – vis vyresniajam, vis jam....

Ėjo katinas per mišką ir sutiko lapę. žinodamas, kad lapė - didelė gudruolė, ją mandagiai užkalbino:

- Sveika gyva, lapute. Kaip laikaisi, kaip gyveni?

Lapė išdidžiai pažvelgė į katiną ir atšovė:

- O tu, žebrasnuki, kaip drįsti mane sveikinti ir net klausinėti, kaip gyvenu....

Aplink sodą ėjo lazdynų žalitvorė; už jos traukėsi laukai ir pievas, kur buvo ganomas karvės ir avys. Vidury sodo žydėjo radastų krūmas; po juo lindėjo sraigė. Ji daug vidaus turinio turėjo — ji save pačią turėjo.

— Palaukit, ateis ir mano laikas! — tarė ji. —Aš duosiu...

Dinas išlipo iš karietos ir nustebęs net pasitrynė akis. Jam pasirodė, kad jis sapnuoja. Priešais stūksojo aukšta, didinga pilis. Spalvinga ir daili, ji atrodė tartum iškirpta iš paveiksluotos pasakų knygos.

Virš puošnių jos vartų žvilgančiomis raidėmis buvo užrašyta: MELAGIŲ...

Kaip saulytė, kaip šviesi
Tu, mamyte, mums esi.
Tu ir šildai, ir šypsais
Meilės spinduliais šviesiais.

Daug ilgų tamsių naktų
žvaigždele žibėjai tu,
Prie lopšelio nemigai,
Mus mažus supai ilgai.

Mes užaugsim dideli,
Tau plaukeliai bus žili.
Iš širdelės kiekvienos

Seniai seniai gyveno du milžinai: vienas Paketurių kaime, kitas — Aukštupėnų kaime. Juos abu skyrė Lėvens upė ir slėnis. Jiedu mėgo pypkiuodami pasikalbėti. Jų pypkės buvo ilgos ir susisiekdavo toj vietoj, kur dabar yra piliakalnis. Kada abu milžinai baigdavo pypkiuoti, tada jie...

Senų senovėj laumės apmainydavo vaikus. Sykį vienai moteriškei apmainė vaiką: laumė savo paliko, o moteriškės nunešė. Tie žmonės apie tą mainą nieko nežinojo. Tas paliktas vaikas užaugo iki dvidešimties metų, o vis nieko nešnekėjo.

Sykį nakvojo elgeta, tai motina nusiskundė,...

Slinko toks didelis debesis ūždamas. O viena moteriškė sako: — Platus ežeras ateina! Debesis ir nusileido, ir pasidarė ežeras. O toj vietoj seniau buvo miestas.

*

Buvusi vasara. Žmonės šienavo pievas. Bešienaujant atbėgo vokietukas ir sako: — Skubėkit Smilingytę šienaut! Greit...

Buvo senelis ir senutė, turėjo jie vaiką, vardu Joną. Senutė netrukus numirė, ir senelis paėmė sau kitą pačią. Pamotė nemylėjo Jonuko ir dažnai mušdavo. Senukui pagailo savo vaiko, tai užsodino jį ant lentos ir paleido plaukioti po ežerą. Atnešęs valgyti, jis šaukdavo:

—...

Karalius neturėjo vaikų. Jis nuėjo medžioti, bemedžiodamas užsigeidė gerti. Jis pasilenkė, o velnias už barzdos:

— Neleisiu! Jei pavesi, ko namie nepalikai, tai paleisiu. Kas daryti? Prižadėjo. Pareina namo,— ogi randa — duktė gimusi! Kai jai sueis dvidešimt metų, tai velnias paims....