(117)

Kol Adomas su Ieva buvo rojuj, jiems nereikėjo rūbų. Jų kūnas buvo apdengtas tokiu rūbu kaip musų nagai. Bet kai nusidėjo, liko nuogi. Atminimui tų rūbų liko mūsų nagai.

Bus gal prieš keturiasdešimt ar penkiasdešimt metų. Viena Daugėliškio parapijos Antakmenės kaimo boba vasarą ant klonienos paklojo drobinį audeklą balti. Tik kad užėjo viesulas, susuko audeklą ir nunešė. Boba pamatė, kad nunešė audeklą, išbėgo oran, žegnoja viesulą ir rėkia: -...

Aš į krantą plaukiu,
Pasiilgus žmonių,
Pasiilgus žmonių,
Seno uosto žmonių.

Aš į krantą plaukiu,
Aš — mergaitė žuvis.
Iš melsvųjų akių
Ilgesys tik sušvis.

Aš į krantą plaukiu,
Dega uostas jaukus - 
O mane juk taip pat
Sugalvojo žmogus!

Bitė ritė baltaragė,

Oras voras be ragų.

 - Kur važiuosi?

 - Į Pilviškį.

 - Ką ten pirksi?

 - Trumpakiškį.

 - Bumpt.

Senų senovėje keli šventieji ėjo per žemę mokyti žmonių. Dievas norėjo sužinoti iš apynio ir vėžio, kur nuėjo šventieji, - ar jie sakys teisybę. Apynys parodė dievui į viršų. Dievas liepė sekti ir jam į viršų. Todėl apynys ir raitėsi į viršų. O vėžys parodė atgal su...

Pikčiūnų ir Šnipaičių krūmuose yra toks akmuo, kuriame kiekvienais metais atsiranda po vieną duobutę; taip, kaip su kulnu išsukta. Ir teisybė, kad atsiranda! Aš pats ištyriau.

Petrinių rytą saulė danguje šoka, o Joninių - puošiasi. Jaučius kai ganydavom, žiūrėdavom, kaip saulė juostomis puošiasi, šokinėja ir ritinėjasi. Dabar jau taip nematyti. Gal mano akys kitokios pasidarė?

Gale kaimo buvo tuščia pirkia, kurioj niekas negyveno. Ir tame pat kaime buvo du broliai. Vienas iš jų - kuprotas. Žinoma, visų paniekintas, nemylimas ir niekieno nelaukiamas.

Kartą tas kuprelis kažkur buvo išėjęs. Grįžta namo, lietus lyja; jau ir sulytas. Tai ėmė užėjo šiton...

Vienas žmogus pasakojo, kad tikrai, tikrai rupūžė melžė jo karvę. Karvė pareina ir pareina išmelžta. „Aš maniau, - tas žmogus sako, - kad kas nors iš kaimynų ar koks piktadarys, ar vaikai kokie. Na, - sako, - reikia pasekti."

Įsilindo jis į krūmus ir žiūri. Žiūri žiūri, jau...