(127)

Prie Puodžių kaimo yra užakęs ežerėlis. Kartą Kaklys užsimanė pasiekt jo dugną. Atsinešęs visokių vielų, virvagalių, leido dugnan, bet nieko nesužinojo. Naktį jam prisisapnavo: „Jei daugiau mus badysi - mes tave pabadysim!"

Kaklys išsigando ir nuo to bijo net į tą vietą...

Kristianai Andersenai, tu
Čia, po Kopenhagos žibintu,
Išstovėjai lyjant kiaurą naktį,
Ir todėl aš privalėjau degti
Sąžiningai — iš visos širdies.
Ir dabar aš supratau išties
Nesvarbu, kad jau esu pasenęs,—
Manyje slapta ugnis rusena —
Prisiminkim Hansą Kristianą,
Prisiminkim Hansą...

Yra žmonių, su malonumu priimančių svečius, bet yra ir tokių, kuriems svečiai — tik vargas ir nereikalingas laiko gaišinimas.

Šiaurės kraštų gyventojų senieji papročiai reikalavo, kad šeimininkas bet kokį keliauninką, net ir nepažįstamą, sutiktų prie savo namų durų....

Sykį gyveno išmintingas žmogus. Jis mėgo sėdėti vandenyno pakrantėje ir rašyti. Tai buvo ypatinga asmenybė, jungianti dvi kultūras ir viską, kas jose geriausia. Taip pat jis buvo mokslininkas ir poetas, todėl, žvelgdamas į reiškinius iš šių dviejų požiūrio taškų, jis įtaigiai...

Miškuose už Ašmenos yra žeminių gyvačių, kurios gyvena žemėje. Per metus jos kartą išlenda ir būtinai kam nors įkanda. Jeigu įkanda žmogui, žmogus miršta, jeigu - gyvuliui, tas dvesia. Jeigu neranda nei žmogaus, nei gyvulio, tada kerta į medį - ir medis nudžiūsta.