(95)

Kada Kristų Judas išdavė ir iš gėdos nubėgo pasikarti, visi medžiai budėjo ir nė vienas jo nepriėmė ant savo šakų. Tiktai viena epušė miegojo. Pabudusi ji pamatė pasikorusį Judą ant savo šakų, nusigando ir pradėjo labai drebėti.

Ir nuo to laiko epušė dreba.

Kažkur vaikai susigavo mažą gandriuką ir augino augino. Pavasarį, tėvui liepus, išleido. Išleido, per vasarą nėra ir nėra. Rudenį, susigrupavus skristi, atskrido tan kieman, pakaleno pakaleno ir nuskrido su kitais skrendančiais. Per žiemą prabuvus, pavasarį mato: atskrenda su...

Kitą kartą vienas sodietis nuėjęs užkuriais į miestą už miestietės. O ta buvus ragana. Ji ant savo vyro supykus, pavertus jį į šunį ir išvarius. Tas šuva bėgąs per laukus, per miškus ir radęs vieno dvarininko arklininką, arklius beganantį. Tas žmogus, arklininkas, šį pamatęs...

Čia, Tauručionyse, buvo tokie mano dėdės Savickai. Tai jis važinėjo Merkinėn su kaimynu, su Marcinsku. Ir va atvažiavę, kaip dabar, Pakrikštės kalniukan važiuoja - kad guli avinas, bet didelis, bliauna. Tai jie sako:

- Žmogus kur pirkęs vežės, ir iššoko. Dėkimės rogėsna sau.

...

Ošia Belovežo giria, gūdi ir didinga. Lieknos, augalotos pušys linguoja, virpėdamos nuo mažiausio vėjo dvelktelėjimo. Per šiurkščią jų žievę pamažu varva vaiskiai geltonos medžių ašaros.

Ateikite į girią ankstyvą rytmetį, kai rasotos aušros tylumoj prasideda svajingas...

Senų senovėje, kai gyveno Jėzus su Marija, jie kiekvieną dieną išeidavo po pasaulį rodyt stebuklų. Ir išeidami namą prižiūrėt palikdavo gyvulius. Pirmą dieną paliko karvę. Grįžę vakare, rado viską tvarkingai. Marija pasakė:

- Tu būsi žmonių maitintoja, kad gerai...

(Tik berniukams)

Kai vienas žaidėjas jau peršoko per „aviną", pats stojasi kaip avinas keli žingsniai nuo jo, toj pačioj linijoj. Kitas draugas turi jau peršokt per du avinus, vieną po kito, o paskui ir pats darosi avinas. Trečiasis žaidėjas šoka per tris avinus ir t.t., kol visi...

Ieva vakare ganė arklius. Kūreno ugnį. Tik pamatė - nuo ežero ateina labai didelė boba. Kojos nepaprastai didelės, vyžotos. Priėjo prie ugnies, pašildė kojas - pirma vieną pašildė, o paskui kitą. Bobos nosis be skylelių. Tada kai ėjo, ir įėjo ežeran.

Senų senovėje, kuomet ant žemės vaikščiojęs Jėzus ir velniai, kada kas prapuldavo, tai vis būdavo bėda nelaimingam velniui. Tada žmonės ir sako:

- Velnias nunešė!

Ir per ištisus metus kaltindavę velnią. Pradėjęs velnias skųstis dievui savo likimu. Dievui pagailo velnio, ir jis...