Džiaugsmingas gyvenimas

Vieną kartą dvasinis mokytojas aiškino savo jauniems mokiniams, kad atsidavę Viešpaties tarnai, kurie patyrė meilės Dievui skonį, gali būti laimingi visose gyvenimo situacijose. „Bhagavadgytoje“ (6.22) Viešpats Krišna sako: „Kas pasiekia šį džiaugsmingą būvį, kai transcendentiniais jutimais patiriama beribė transcendentinė laimė, tas niekad nenukrypsta nuo tiesos ir mano, kad nėra aukštesnio laimėjimo. Pasiekusiojo tokią padėtį nesukrečia net ir pačios didžiausios negandos.“

Mokiniai nekantravo sužinoti, kaip pasiekti būseną, kurios esant įmanoma išsaugoti vidinę ramybę užgriuvus bet kokiems sunkumams ar iššūkiams. Dvasinis mokytojas susimąstė, kaip juos šito išmokyti. Galų gale jis nusprendė: „Geriausia šį klausimą užduoti vienam senukui, gyvenančiam mažame namelyje ant upės kranto.“

Dvasinis mokytojas papasakojo apie tą senuką, kuris, dar būdamas mažas, tapo našlaičiu ir turėjo kasdien sunkiai dirbti, kad susimokėtų už savo ir jaunesniojo brolio mokslą. Vėliau jaunėlis tapo inžinieriumi, išvyko į užsienį, vedė amerikietę ir visiškai pamiršo vyresniojo brolio dovanas ir pasiaukojimą. O šis, sulaukęs trisdešimt penkerių, nelaimingo atsitikimo metu neteko abiejų kojų. Tuomet jo žmona, pasiėmusi jųdviejų vaikus, paliko namus ir niekada nebesugrįžo. Nuo tada vyriškis, prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio, gyvena mažame namelyje ir iš savo paskutinių pinigų garbina Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Ši istorija sujaudino mokinių širdis.

Kitą dieną jie išsirengė į iškylą prie upės. Po ilgų ieškojimų pavyko aptikti senuko trobelę. Kai mokiniai pasibeldė į duris, jas atidarė senyvas žmogus, sėdintis neįgaliojo vežimėlyje. Džiugiai šypsodamasis jis pakvietė svečius į vidų.

Vaikai uždavė senukui savo klausimą:

-      Kaip galite išlikti ramus ir laimingas, nepaisydamas visų negandų ir iššūkių? Mūsų mokytojas sakė, kad išgyvenote daugybę sunkumų, todėl galite geriausiai atsakyti į šitą klausimą.

Senuko veide pasirodė nuostaba. Jis tarė:

-      Brangūs vaikeliai, regis, jūs atėjote ne tuo adresu. Aš niekada nesusidūriau su sunkumais. Turėjau tik daugybę galimybių išmokti pamokas, kurios keitė ir turtino mano gyvenimą. Todėl esu be galo dėkingas Viešpačiui už visus šiuos lemtingus įvykius, priartinusius mane prie Jo lotosinių pėdų.

Nuoširdus senuko atsidavimas Dievui pribloškė mokinius. Jie negalėjo patikėti savo ausimis. Išgirstas atsakymas buvo trumpas, ta tačiau kupinas gilios išminties. Jie grįžo namo paveikti neišdildomo įspūdžio, kurį paliko senuko meilė Krišnai. Nuo tos dienos, užuot niurzgėję, verkę ir skundęsi, jie tapo kantresni, pakantesni kitiems, į dėkingi Dievui už kiekvieną Jo palaiminimą ir dalijosi Jo meile ir gailestingumu su visais, kuriuos sutikdavo.