Stasiukas ir voverėlės

Stasiukas labai mėgo uogauti, grybauti ir riešutauti. Kur buvęs nebuvęs, jau jis miškelyje.

Stasiukas žinojo, kur kokių uogų esama, kur geriausi grybai dygsta, kur riešutai anksčiau pareina.

O kai kas, būdavo, paklaus, kur su pintinėle eina, tai sakydavo:

— Su voverėlėmis lenktynių varyti.

Ir daugiau apie tas lenktynes nupasakoti mokėdavo.

Ateina kartą į miškelį žemuogių pasirinkti. Žiūri: ant kalnelio voverėlė su voveriukais šeimininkauja, žemuoges raško. Voveriukai ne tiek raško, kiek žaidžia — matyt, jau prisisotinę.

— Palaukit, — sako, — kad mano uogas raškot, aš vieną pasigausiu.

Tik kur tau: senė pajuto, voveriukus į medžių šakas nusivarė ir juokiasi.

Grįžta kitą kartą grybavęs. Tą dieną voverėlių nebuvo matęs. Eisiąs pro senąjį ąžuolą pasižiūrėti, ką jos veikia — to ąžuolo duoboje jų gūžta buvo.

Eina, po medžiu dairosi: gi kelių pušų viršūnėse ant plonųjų šakelių grybų prisagstyta — tai voverėlės sau žiemai grybų džiovinasi. Mat jų jau anksčiau prisigrybauta.

Bet kai eidavo rudenį riešutauti, tai nereikėdavo voverėlių ieškoti, pačios ateidavo.

Rudenį Stasiukas mėgdavo subrendusius riešutus krėsti: įsilips į medį, papurtys, papurtys, paskui nulipęs renkasi.

Dar iš medžio nenulipo, o jau voverėlės aplinkui sukasi. Kai Stasiukas, ką radęs, susirinkęs atsitrauks, voverėlės šoka atlikusių rinkti. Renka ir nešasi į savo duobą, kad žiemai turėtų kuo misti.

Daugiau už Stasiuką iš po lapų prisirinkdavo.