Mitologinės sakmės

Vienas žmogus griaudžiant pajuokavo. Jis buvo pavarde Norkūnas. Griaudė, o jis tarė:

- Aš - Norkūnas, tu - Perkūnas, mušk mane. Tuo kartu trinktelėjo ir jį užmušė.

Kas norėdavo aitvarą turėti, tas laikydavo septynerius metus juodą gaidį. Tas gaidys, turėdamas septynerius metus, dėdavo kiaušinį ir išperėdavo aitvarą. Kiaušinis buvęs pailgas, o per vidurį susmauktas. Na, ir kas iš to kiaušinio išeidavo? Išeidavo kirminas, ilgas kaip žaltys,...

Viena šeimininkė, labai darbininkė būdama, mažą turėjo ir, nenorėdama dieną sugaišint, vakare vėlai vystyklus ėjo ant ežero liepto išsiskalbt. O tai pasitaikė sykį ir ketvirtadienio vakarą nueit.

Kitą ketvirtadienio vakarą ant liepto, saulei nusileidus, pradėjo laumės skalbt,...

Gyveno susituokę našliai. Na, ir vyras turėjo savo dukterį, ir boba savo. Tai toji boba savo dukterį labai mylėjo, o podukros nekentė. Kartą iškūreno pirtį ir nuėjo visi praustis, tik podukros neleido kartu.

- Tu labai sutrė, bjauri, tai nusiprausi paskui viena, - pasakė pamotė.

...

Ugnelę gerbt reikėjo. Mano močiutė pasakojo, kaip šeimininkė visada sakydavo savo tarnaitei, kad ugnelę visada, einant gult, gražiai užžertumėt - užklotumėt pelenais. Ir, sako, kartą begulint prasivėrė durys, įsirito raudonas kamuolys per slenkstį. Tas kamuolys ir prašnekėjo,...

Maro laike vaikščiojusios po kaimą trys jaunos dailios mergos, gražiai baltai apsirengusios ilgais drabužiais ir, saulei nusileidus, vaikščiodamos iš namų į namus, nežinia, ar vandeniu, ar kuo, lašinusios viską. Užėjusios į namus, jos klausdavusios: „Ar yra kas namie?", nes visi nuo...

Kitą kartą rudeniop - jau buvo kūlimai prasidėję - einam mudu su bernu pro klojimą išdžiovinę jaują. Jau prietamsis. Tik padrykt pro sodą svirno link. Nušvito visa žemė, o virš mūsų galvų toks kaip rankšluostis, šviesus, beveik gelsvas, padrykt padrykt padrykt ir nutūpė ant...

Žmonės taip šneka apie žalčius. Mūsų seneliai juos laikę namų gyvulėliais, kaip šiandien triušius ar marių kauleles. Žiemą juos laikydavę pakrosnyje, vasarą leisdavę į daržus: kopūstus ir kitas daržoves.

Katras žmogus turėjęs daugiau žalčių, tas daugiau turėjęs...

Kitas ūkininkas vėl turėjo kauką, tik nebepamenu, kurioj pusėj. Nešė nešė tas kaukas visokius turtus, iš kur sugrobdamas. Ir pritrūko ko benešti. Šeimininkas nuvargo, išėjo į klėtį ir miega. Miega tiek įmigęs. Kaukas įlėkė, priėjo arti ausies ir klausia:

- Ką benešti, jau...

Buvo našlaitė. Ji tarnavo pas ūkininką ir išsiderėjo išausti drobės. Bet tą darbą galėjo dirbti tik vakarais. Ūkininkas buvo geresnis, o šeimininkė baisiai pikta. Kai našlaitė vakarais ausdavo, ji vis bardavos, o ta vis skubindavo išausti.

Ateina kartą trys laumės ir iškelia ją iš...

Akmenys ir dabar auga tris dienas per metus. Bet tik tie auga, kurie yra nejudinami. Nors su pirštu už akmens užkliūtum - jau jis ir nebeaugs. Ir pamatuose, ir laukuose akmenys nebegali augti, nes jie jau yra paliesti, suskaldyti.

Kartą žvejai iš Skirvyčios nuplaukė iki Nidos. Ten pasidarė labai tylus oras, jokio vėjelio. Marios visai nutilo, laivai stovi vietoje. Jie nė kiek negali žvejoti ir lūkuriuoja pakraštyje. Jau ėmė temti. Žvejai norėtų žvejoti, ėmė kelti bures, bet jokio vėjo. Ir pamato, kad...

Sakydavo, kad visuose keturiuose žemės šonuose gyvena keturi broliai vėjai. Žiemiuos gyvena pikčiausias brolis, vasariuos - nuolaidesnis, nuolankesnis, ryčiuos ir vakariuos - šiaip sau, nei šiokie, nei tokie.

Klausdavome vyresnius, ar jie - tie vėjai - nesusimuša.

- Ai, - sakydavo, -...

Ūkininkė nuėjo parsivaryti iš upės žąsiukų, nes artinosi baisūs debesys. Žiūri - atbėga toks juodas ponaitis ir šaukia:

- Kur man bėgt? Kur man dingt? Neturiu kur pasidėti...

- Kad neturi kur pasidėti, tai lįsk į šitą upę. Vos tik spėjo tas ponaitis į upę įlįsti, tuoj...

Vieną vakarą mano švogrys eina medžioti. Atsisėdau, sako, sėdžiu - ir ateina zuikis. Pasikelia sau ant kojyčių, pažiūrės, pažiūrės į mane ir vėl nueina. Aš sėdžiu, nejudu. Jis vis tiek suuodė paraką. Tada nulėkė toliau ir juokiasi, juokiasi sau. Aš tada einu namo. Einu,...

Bus koks dvidešimt metų, kai Vaitkuškių dvariuko lauke kažką dirbę vyrai sėdėjo, ilsėjos. Nežinau, ar tai buvo šieną pjovę, ar malkas kirtę. Gal malkas kirto, nes turėjo kirvį. Tarp tų kelių vyrų buvo pats to dvariuko šeimininkas. Taipgi buvo mūsų kaimo gyventojas Balys...

Medžiotojas išėjo kiškių saugot. Užėjo debesis, griaustinis trankosi. Iš po akmens išlenda su dviem rageliais kaip katinėlis, kai griaustinis sutrinksi, šmakšt ir vėl po akmeniu. Paskui vėl išlenda ir rodo debesiui sėdynę. Medžiotojas pokšt su šautuvu - tas ir atvirto. Žiūri...

Buvo audėja Braškakojė. Ją taip vadino, kad einant braškėdavo kojos. Kartą ji prietemoje baigė austi drobę. Pamatė, kad trobon įėjo dvi laumės. Viena buvo su vištos kojomis ir marška apsisupusi, o kita buvo su gaidžio kojomis ir šiaudais apsikarsčiusi. Viešnios įėjusios tarė:

...

Viena moteriškė be galo bijodavusi gyvačių, kurių neskirdavusi nuo žalčių ir driežų. Panorėjęs jos vyras ją prie žalčių pripratinti, užmušęs žalčio patelę ir parnešęs namo. Žaltys nepastebimas sekęs įkandin žmogaus ligi namų, o kai žmogus padėjęs užmuštą patelę...

Yra tokia žolė, kad jeigu ją pridėsi prie spynos - spyna atsirakins, prie durų - durys atsidarys, ir kur norėsi, ten įeisi. Norint tą žolę surasti, reikia, kai ežys išeina iš olos pasivaikščioti, apie olą prismaigyti šipulių. Parėjęs ežys negali įeiti į olą. Tada jis eina...

Nukirtus Bamštarų dvaro rugius, ponas atsiunčia visus dvariokus į Buktos dvarą rugių kirsti. Užėjo labai smarkus lietus su perkūnija. Tada mes visi sulindom į gubas, kad nesulytų, nes vis tiek nespėsim namo pareiti. Kai pradėjo smarkiai griaudėti, žiūrim, kad atbėga keistokas...

Kažkur buvęs koks bandininkas. Tai jis, vienoj vietoj tarnaudamas, pasergėjo, kad šeimininkė rytą, kai tik eina atsikėlus maltuvėn, tai vis iš tokio ragelio pasitepa sau akis. Iš karto manė, kad ar akys nesveikos, ar kas, bet paskui pamatė, kad taip sau, dėl ko kito, o ne dėl...

Vieną kartą buvo du ūkininkai: vienas turtingas, o kitas neturtingas. Jis taip pat dirbo kaip ir pirmasis, bet neturėjo laimės, ir gana. Vieną kartą tas neturtingasis ūkininkas nuėjo į jaują užkurti krosnį javams džiovinti. Ir tiktai vienu metu žiūri - atskrenda kažin koks...

Moterys rugius pjovė. Ir sena bobutė buvo. Gal ji ten vaiką supo. Kad užėjo lietus! Jos susėdo po medžiu. Sėdėdamos žiūri, kad meška drevėj. Meška prisisėmė, prisisėmė medaus ir leidžias. Plėšė plautą ir įsipašino leteną. Ji nupuolė nuo drevės ir eina į moteris. Moterys...

Ėjo kažkur žmogelis savais reikalais. Beeidamas pamatė po krūmu gulintį žmogų dideliais ūsais ir tarė jam:

- Ko taip raivais? Mesk tinginį ir kelkis! Matai, kad laikas brangus.

- Aš esu vėjas. Duok man ramybę ir eik tolyn nuo čia!

Kai žmogus nesiliovė žadinęs, tada tas vėjas,...

Mano pusseserės buvo. Jos išėjo dviese į Kalvariją. Ir užėjo į vieną ūkį pernakvoti. Šeimininkė veda jas gulti į svirną. Įvedė, paguldė ir sako:

- Miegokit, rytmetį aš ateisiu pažadinti.

Sako, kad pradėjo sau vidurnaktį kažkas vemti: kliokt-tekšt tekšt tekšt! Kliokt-tekšt...

Kai gyvenau Laukininkuose, mūsų bulves pradėjo laumė kapliuot. Darbuojas kažkokia plaukais apsileidusi moteris, ir gana. Nei niekas jos prašė, nei samdė. Ir niekas nežino, kas ji tokia yra. Jau keturias užuoganas nukapliavo. Gena mano brolis vakare galvijus pro šalį, o laumė dirba....

Kita motina su bobaite, ką tik gimus vaikeliui, pirty ugnelę kūrenusios ir išgirdusios balsą:

- Kol meduogalėliai susikūrens!

Motina supratus. Tuos meduogalėlius tuoj užgesinus ir susidėjus į savo skrynią.

Tas sūnus užaugęs didelis. Motina mirus ir jam savo skrynią palikus. Jis...

Seniau žmonės labai gerbdavo duoną. Tarp kartą, žmogui valgant, nulėkė vienas duonos trupinėlis. Jis pradėjo jo ieškot, bet niekaip negalėjo greitai rasti. Tuo metu kažkoks žmogus prie lango jam sako: - Greitai bėk, tavo kluonas dega! Pažiūrėjo - kaip tik, dega! „Na, - mano sau,...

Vieną kartą griaunąs didelis griaustinis, ir lietus labai lyjąs. Atsistojęs po egle medžiotojas ir kenčiąs. Šit kai tik nugriaunąs griaustinis, - netoli didelis medis buvęs su dreve, - iš to drevės katinas iškišęs galvą ir mėgdžiojąsis:

- Ve ve ve ve.

Tas medžiotojas savo...

Kregždė išgelbėjo žmogų nuo žalčio.

Kai atskrenda kregždė ir sulipdo gūžtelę - ženklas, kad tie namai nedegs. Jei kas kregždės gūžtelę išdrasko, ta kregždė išskrenda laukan, susiieško žarijų, atneša, įkiša stogan ir uždega. Tą žmogų ji apleidžia tokiais garais, ir ant...

Netoli yra beržas. Jis jau senas. Ėjom su tėvu malkų. Sako tėvas:

- Iškirsim tą beržą, reikės roges daryt. Tėvui prisisapnavo: „Bus jam laikas, dabar nė nekliudyk!"

Aš mėginau nukirsti. Įkirtimai užauginėja, ir jis vis stovi.

Gintarą seniau iš debesų išmesdavo. Viena žmona sekmadienį, vidurdienį, vaikščiojo po lauką ir rado iš debesio iškritusį didelį gintaro akmenį, už kurį ūkį nusipirko. Gintaro akmenį, sako, lengva pažint, nes jis yra lengvas.

Nebuvo apkalbėtos dvi mergos - niekas jų nežinojo. Prieš Tris Karalius vakarą šokdamos jos sušilo ir išėjo prasivėdinti. O buvo tenai berniokas priesieny. Jis užgirdo jas kalbančias. Viena klausia kitos:

- Kur šiąnakt josim?

- Tenai, - sako, - josim mėnesio perkirsti.

O kita sako:

...

Kartą pradėjęs smagiai pūsti vėjas. Pribėgęs vaikas prie tėvo ir klausiąs:

- Kas čia taip pučia?

- Tai seneliukas vėjas.

- O kur jis yra?

- Agi gal kur pakrūmėj atsisėdęs ir pučia. Vaikas supyko ant vėjo ir nuėjo jo ieškot. Eina

eina ir mato: sėdi pakrūmėj seneliukas ir...

Mano mama pasakojo. Nuėjo jos mama grikių raut. Ir nusivedė savo mergaitę. Rauna jos grikius. O ten vilkas sėdi krūmuose. Sėdi jis prieš saulelę ir draskosi. Ta mergaitė paėmė akmenį ir kad davė tam vilkui tiesiai galvon! Tas vilkas ir nulėkė. O tos bobos trise buvo, kaimynės....

Mano senelis Makauskas buvo didelis bitininkas. Turėjo keturiasdešimt bičių avilių. Gyveno Apkartų kaime, Zarasų rajone.

Kartą jis ėjo iš Zarasų ir sutiko skrendantį bičių spiečių. Jis nusiėmė kepurę, ir bitės atsisėdo ant jo kepurės. Bet visos negalėjo ant kepurės sutilpt,...

Šv. Jono išvakarėse eidavo ieškoti paparčio žiedo. Reikėdavo paimti žvakę, dvi paklodes ir šermukšninę lazdą, nueiti į mišką, vieną paklodę pasikloti, su kita pačiam užsidengti ir su šermukšnine lazda apsibrėžti ratą, kad niekas neprieitų.

Vienas berniukas užsimanė rasti...

Vienas senis sapnavo, kad nueitų paežerėn, tai ten ras visą skrynią pinigų. Tos skrynios spynon įkišt mažojo piršto galą - ir skrynia atsidarys.

Nubudo tas žmogus, pagalvojo, ar eit, ar neit. Dėlto ėmė ir nuėjo. Tikrai skrynią rado, bet ant tos skrynios guli baisus baisiausias...

Pavietrė seniau po pasaulį važinėdavo kaip kokia ponia. Važiuodavo karietoj, pakinkytoj pora arklių. Pati užsidėjus skrybėlę su raudonu kutu. Kur kaiman įvažiuoja, tai botagu pliaukšt, apsigręžia - ir išvažiuoja. Tai tam kaime žmonės maru ir išmiršta.

Kartą ji užsakė suruošt...