Mitologinės sakmės

Vienam neturtingam žmogeliui per tris naktis prisisapnavo:

- Eik į Vilnių, ten ant tilto rasi pinigų.

Jis nuėjo ir vaikščiojo po tiltą. Ant tilto sėdėjo kažkoks senukas. Tas jo klausia:

- Ko tu čia ieškai? Ar nepametei ko nors?

- Ne, nieko nepamečiau, bet man prisisapnavo, kad aš...

Tvarte, po loviu, žaltys buvo susidėjęs kiaušinius. Ūkininkas su bernioku vežė mėšlą. Berniokas rado žalčio kiaušinius ir sudaužė juos. Žaltys matė, kad berniokas sudaužė.

Buvo namie padėtas ąsotėlis su vandeniu atsigerti. Žaltys įlindo į ąsotėlį ir užnuodijo vandenį -...

Buvę pusčiai, kurie išpustydavę iškultus, o neišvėtytus javus. Kad, gaidgystėj iškūlę, žmonės palikdavo javus, sustumtus į krūvą, o išaušus dienai, eidavo vėtyt, tai grūdų maž berasdavę - tiktai vienus pelus krūvoj.

Kartą užėjęs juos ūkininkas bepustančius. Jie ėmę...

Gyveno toks senas bernas Juzė. Kartą vestuvėse jis daug šoko. Ir gerai jį ten pamylėjo. Keliavo Juzė namo, ir pavijo jį didelė karieta. Užklausė jį ponas:

- Kur dabar eini?

- Einu namo.

Sako:

- Tai pavėžysime.

Įsėdo jis į tą gražią karietą, arkliai širmi, galvom mosikuoja,...

Parvažiuoja žmogus su pirmu vežimu rugių, tik višta su viščiukais užlėkė ant tvoros ir užgiedojo.

Tai jau nelaimė kokia bus! Tada reikia, pagavus vištą, vartyti nuo sienos iki slenksčio kūliais, ir kas paklius ant slenksčio - galva ar uodega - tai nukirsti. Kaip tik pakliuvo galva,...

Kokie Eželių kaimo vyrai susapnavo, kad jų kaimo lauke, kokioj tai vietoj, yra užkasti pinigai. Tai jie susitarė ir nuėjo tų pinigų kast. Kasa kasa, ir tik iš kalnelio stačiai į juos atbėga dvylika jaučių! Jie nusigando ir parbėgo namo.

Vėl praėjo kiek laiko, vėl jie sapnuoja,...

Tai atsitiko prieš kokį šimtą metų. Prie Deveikių kaimo, Šeduvos rajone, tuomet augo eglių miškelis. Tame miškelyj buvo kupstas. Sakydavo, kad toje vietoje yra kažkas laidotas. Prie to miškelio vyrai naktimis ganydavo arklius.

Kai tik ateidavo naktis, ant to kupsto išdygdavo sėdintis...

Kitą kartą, sako, mūsų krašte buvę daug žalčių. Sako, kad vaikai valgydavę asloje, tai žaltys, iš pakrosnies išlindęs, prišliaužęs ir lakdavęs iš jų dubenėlio. Tai sako, vaikas su šaukštu tiktai kaukšt per kaktą tam žalčiui - tuoj tas apsisukęs cypdamas ir eis į pakrosnį.

Ir velnias kitą sykį žmogui padeda. Pirma, kada ponai turėjo valią ant žmonių, vienas ponas leido savo žmogų siuvėju mokytis. Užsigeidė vieną sykį ponas, kad siuvėjas jam pasiūtų surdutą be siūlų. Jei nepasiūsi, girdi, tave užkankinsiu. Pasiėmė žmogus gelumbę ir eina...

Dirbo dvi mergos lauke. Pailsusios atsigulė pailsėt. Ir jos ilgai pamigo. O jų daug darbo buvo dirbta ir jos negalėjo pailsėti. Mato, kad užpuls naktis, tai jos prašė saulutę, kad nenusileistų, kad jos spėtų darbą užbaigti. Saulutė paklausė, greit nenusileido, palaukė, kol jos...

Mačiau, kaip iš jaujos ugnis išėjo pasivaikščioti. Labai prikūrenau, atsiguliau prie durų. Prie durų prisitraukiau - kad netrauktų. Tik burbtelėjo, o ugnis paliuokom lig lubų, nuo lubų lig durų, į duris atsimušė ir vėl į krosnį - tokios juostos kaip vaivorykštė. Per tris kartus...

Vaikas turėjo vytelę ir močiai per nuogus pečius sušėrė ta vytele. Močia sako:

- O kad tu prapultum jaunose dienose!

Kol jis užaugo, viskas buvo gerai, o kai važiavo iš jungtuvių, pamatė zuikį lekiant. Jis iš ratų ir vytis tą zuikį.

Nuo tos dienos jo niekas daugiau ir nebematė -...

Netoli mūsų, Nuolekų kaime, Lyduokių parapijoj, buvo burtininkas Karklas - senas bernas. Vieną kartą jis buvo pajauniuose su pamergėm. Visiem pripylė po stikliuką degtinės, ir jis paėmė vienai pamergei pripylė. Paėmus gerti, ji pamatė, kad tokios kirmėlaitės kruta. Ji negėrė....

Važiavo kartą paupariai iš vienų atlaidų į kitus ir pakely apsistojo beržynėly, netoli dvaro. Vienas iš jų pasiūlęs pieno kibirą. Netoliese ganėsi dvaro banda. Kiti manė, kad šis eis arba karvių melžti, arba parsineš pieno iš dvaro. Bet jis įsmeigė peilį į beržą ir pakišo...

Visi seniai buvo užsikišę, gulėjo mat. Tik girdi, kad kažkas grabaliojasi priemenėj apie duris. Paskui ir rankeną jau klibina, nori įeiti. Girdisi balsas:

- Įleiskit!

Šeimininkas sako:

- Kad čia nėra vietos kur, eik į aną namo galą, į seklyčią.

Nuėjo ten.

O ten buvo ugnelė. Jei...

Senais laikais vandenyje gyveno narės. Iki pusės jos būdavo moters pavidalo, o nuo pusės - žuvies. Narės labai gražios, kaip laumės.

Naktimis, patekėjus mėnuliui, jos išlįsdavo ant vandens, šokdavo rateliu, dainuodavo. Tuo metu jos būdavo ypač gražios - nuo jų raibuliuodavo visos...

Sykį vakare vaikai minė mįsles. Tąsyk velnias, pribėgęs prie lango, paklausė: - Kokios uogos žiemą žaliuoja? Vaikai spėjo spėjo, bet atspėti negalėjo. Paskui vienas suriko:

- Kadagio!

Tąsyk velnias paburnojo ir dingo.

Buvę po lietaus. Kad nudavė būrys, tai visur iš vieno šlapia paliko.

Ėjau į ganyklas arklių parsivesti. O ganyklose, pačioj palaukėj, buvo kūdros. Didelės kūdros. Nė vasarą neišdžiūdavo. Ten gyvulius vasarą girdydavo, rudenį linus merkdavo.

Kaip tik tuo laiku, kai aš pro kūdras...

Buvo vestuvės Pabaldonėj, ir viena moteris mokėjo paverst žmones vilkolakiais. Važiuoja vestuvės, o ta moteris, iškišus galvą pro langą, visus vestuvininkus ir pavertė vilkolakiais. Visi iššoko iš vežimo ir nulėkė kiekvienas sau. O piršlys sako:

- Atidaryk man, kad vėl visi...

Prieš karą, kai aš dar buvau maža, mano tėvelis Juodeikių ežere, netoli Šiaulių, gaudydavo žuvis. Jiems begaudant, vieną sykį įkibo tokia didelė žuvis, kad net arklį reikėjo į tinklą kinkyti jai ištraukti. Parvežę susūdėm tą žuvį, tai iš jos buvo geras puskubilis mėsos.

...

Vėjas yra įkištas statinėje, o ši vole užkišta. Šitą statinę saugo aklas senis. Kai jis grabaliodamas atkiša volę, vėjas ištrūksta ir tada pučia kaip pasiutęs. Kiekvieną kartą tol pučia, kol aklas senis ieško volės. Kai suranda volę, užkiša statinę - ir vėjas prapuola.

Gervėčių parapijoj, Galčiūnų sodžiuj, prieš karą atsirado žmogus, kuris susitarė su galčiūniečiais, kad iš sodžiaus visas peles išvarys. Jis pynė sau botagą dvi savaites. O kai atėjo paskirtoji diena, išėjo į galą sodžiaus. Bet, prieš pinant botagą, jis uždraudė juoktis,...

Buvo vienas žmogus. Tuokėsi. Vestuves sutaisė. Didelė labai kompanija išvažiavo iš kaimo. Kaimo žmonės padarė jiems vartus prie miško. Ir kurie išvažiavo per tuos vartus, tie pavirto vilktakiais. Parvažiavo namo - jų nepažino ir išvaikė po laukus. Parvažiavo kiti, kurie nevažiavo...

Vienas ūkininkas buvo turtingas ir turėjo dukterį. Ji gulėjo svirne. Į svirną pas ją vaikščiojo toks kavalierius. Tai per naktis neduodavo jai miegot. Ji pradėjo nuo to džiūt.

Vieną kartą merga stovuose audžia. Ateina elgeta ir klausia:

- Kodėl tu, dukrele, tokia menka?

Ji sako:

...

Vienas piemuo, Perkūnui bildant, sakęs, kad jo tėvas parvažiuojąs su ratais. Jis turįs didelę pypkę, kurią užkūręs užrūko, kad visi pašaliai aptemsta, o Perkūno bildesys esąs tik vežimo tekinių brazdėjimas. Jis visai nebijojęs Perkūno trenksmo, lyg tyčiojęsis ir visokiais...

Senovėj, kai dar velniai matomi pasauly valkiojosi, vienas muzikantas ėjo pritemus namo. O buvo tamsi naktis. Jis beeidamas paklydo ir nebežino, kur eiti. Paklydęs ne per toli paėjo, sutiko karietą su ponu važiuojant. Sako tas ponas:

- Nuo čia netoli yra mano dvaras, šį vakarą pas mane...

Seniau per karus nebuvo ginklų, tai turėjo tokius žmones, vadinos vienakiai, arba šungalviai. Tai jie pagaudavo žmogų ir suėsdavo. Tokiu būdu ir kariaudavo. O kad žmogus pradeda bėgt, tai anei kaip negali išbėgt, tik greitu laiku reikia atmainyt autuvus ant kojų - atgręžt priekį į...

Jeigu kregždė prie namų suka lizdą, tai tais metais laimingai išgyvens.

Vienas žmogus taisės savo seną namą nugriaut, statyt naują. Kregždė tai numatė. Ji drąsiai sau suko lizdą senam name. Ir antrą metą, nors tas ūkininkas rimtai rengės nugriaut. Tretį metą kregždė jau...

Vienam žmogui reikėjo į turgų važiuoti. Ir užgiedojo višta. Jis nevažiavo, bijo važiuoti, kad kokia nelaimė neatsitiktų. Antrukart vėl rengėsi važiuoti - ir vėl višta užgiedojo. Ir vėl jis pabijojo, kad kokia nelaimė neatsitiktų, ir vėl neišvažiavo. Pristigo jau ir duonos, ir...

Rudenį kregždė rengias miegot žiemai. Pievoje ji suranda ir pauosto tokią žolę, o paskui eina miegoti.

Vienas žmogus matė, kaip kregždė uosto žolę pievoje, o paskui nubėgo upės kraušan, įlindo ir užmigo. Jis surado tą žolę, pauostė ir parėjo namo. Tada jis labai...

Kitą kartą Šimkaičių valsčiuje, Raseinių apskrityje, Plėkių dvare, gyveno dvarininkas Plėkis. Nuo to ir vadinosi Plėkių dvaras. Tas dvarininkas turėjo tris dukteris. Ir tos visos dukterys pasodino dvaro lauke po pušį ir užkeikė, kad jų niekas negalėtų nukirsti. Vyresniosios...

Kai buvo baudžiava, tai mano gimtinis Pliupų kaimas ėjo darbus Nuoliškių dvaran pas poną Žulį. Kartą ėjo mūsų kaimo žmogus vakare, jau buvo tamsu. Grįžo iš dvaro namo. To žmogaus pavardė buvo Šimonėlis. Su savim jis turėjo lūpinę armonikėlę. Kai ėjo, tai stačiai ir...

Bus koks trisdešimt metų, gal ir daugiau. Dar buvau netekėjus. Vasarą šitaip nuėjau pasirinkt žemuogių. Nuėjau Zelionkos dvaro miškan. Toks papartynas, tai aš paparčius rankom praskiriu ir renku uogas. Jau buvau prisirinkus nemažai uogų. Kartą praskyriau paparčius ir pamačiau, kad...

Dvi mergos ežere prausė burnas.

- Šis vanduo yra nešvarus! - tarė viena merga kitai.

Tada iš ežero pasigirdo duslus balsas:

- Tu nešvari, o vanduo švarus!

Vinkšnėnų kaime maždaug prieš aštuoniasdešimt - devyniasdešimt metų atsitikusi didelė nelaimė - visos į pamiškę išgintos ganyti avys, kokie du šimtai, buvo išpjautos ir suguldytos ratu, nors nė viena nesuėsta. Liko gyva tik viena avis. Ten pat buvę piemenys nė matyti nematę, kas tas...

Grybai yra žemės žiedai. Kaip dauguma žemės augalų žydi, taip, sako, ir žemė, kada vasarą pagriaudžia, palyja, ir saulė kaitina, tai auga grybai - tai, sako, žemė žydi.

Senas ūkininkas, sulaukęs šventės, visus per prievartą išsiuntė bažnyčion. Jam rodės, kad visi išėjo, bet vienas bernas liko. Tas bernas neturėjo kuo apsivilkt, tai pasislėpė ir liko. Užlipo jis ant tvarto ir guli. Tik girdi - kažkas ateina. Žiūri - ūkininkas. Jis guli ant...

Buvo toks labai turtingas žmogus. Jis turėjo daug pinigų. Kada jau paseno, sirgdamas prašė savo sūnų, kad jam atneštų varinį ąsotį su auksu pasidžiaugti dar prieš mirtį. Sūnus, nieko nemanydamas, atnešė jam tuos pinigus. Tas senis besidžiaugdamas pradėjo po vieną ryti ir surijo...

Seniau vienas ūkininkas, nesulaukdamas prie Kūčių pareinant bobų iš pirties, paėmė šautuvą ir išėjo į krūmus zuikių tykoti. Praėjęs gabalą krūmų, priėjo gražią vietelę ir atsisėdo po beržu. Besėdint pradėjo kaukti vienas, du, trys vilkai. Netrukus ėmė kaukti iš visų...

Vienas senis turėjo baisiai daug aukso. Jis pradėjo sirgti ir nujautė, kad gali greit mirti. Gaila vaikams palikti auksą.

Vieną kartą, kai visi išėjo iš namų, jis pasiėmė auksą ir išėjo miškan paslėpti. Bernas nujautė, kad ūkininkas turi aukso, ir sergėjo.

Senis prie vieno beržo...