(23)

Seneliai pasakojo, kad labai seniai vietoj to ežero buvęs kalnas, ant kurio stovėjusi bažnyčia. Vieną kartą į tą bažnyčią ėjo moteris. Beeidama į kalną, ji labai pavargo ir pasakė: — Kad tu skradžiai prasmegtum! Kai tik ji taip pasakė, bažnyčia ir kalnas prasmego, atsirado...

Didžiojo kalifo Haruno al Rašido laikais Bagdado gatvėmis vaikščiojo vienakis elgeta, vardu Adžibas. Paklaustas jis papasakojo tokią savo gyvenimo istoriją.

— Žinokit, kad aš esu karaliaus sūnus ir karalius. Po savo tėvo Kasibo mirties aš ėmiau valdyti kraštą ir valdžiau,...

Kitą sykį buvo tokie ūkininkai. Jiedu turėjo sūnų; tas sūnus parvedė marčią. O tie tėvai turėjo aitvarą, kuris jiems, būdavo, grūdus neša. Toji marti vis, būdavo, turi malti ir malti grūdus ir, būdavo, niekad jų iš geldos neišmala. Taip kankino tą moteriškę, kiek tik ji...

Vilkas vijo kiškj pamiške ir netyčia užlėkė ant skruzdėlyno. Tik vieną koją ten sukišo pasispirdamas, bet ir to užteko, kad pridarytų skruzdžių miestui didžiausių nuostolių. Kelios gatvės buvo gerokai apgriautos, vietoj gražiausios aikštės priešais karalienės rūmus teliko...

Miške, sode ar kitoj vietoj visi žaidėjai sustoja prie medžių. Vienas lieka be medžio. Jei stovintys ilgai nesimaino vietomis, tada neturintis vietos sušunka: „Medžiai dega!" Tai išgirdę visi žaidėjai keičiasi vietomis, o vaikščiojąs po vidurį rūpinasi užimti kieno nors vietą....

Už pusmylio nuo kelio, einančio iš Telšių į Alsėdžius, keleivio akis patraukia aukštas kalnas, žmogaus rankos supiltas, kaip tai rodo apvalainas kūginis pavidalas ir žemės rūšių vienodumas visuose jo sudėties sluoksniuose. Tų apylinkių liaudis šį piltinį kalną vadina Džiugo...

Tauralaukyje yra Velnio akmuo. Netoli nuo tos vietos seniau gyveno dvarponis. Jis labai mėgo kortomis lošti. Vieną kartą jis lošė kortomis su savo kumečiu, ir tas kumetis pralaimėjo. Jis labai supyko ir sako tam ponui: — Eik po velnių su savo kortomis! Joninių naktį dvarininkas nuėjo...

Dejavo senas laikrodis:
— Nelaimė, tiku-taku.
Esu aš senas laikrodis,
Atvykęs čia nuo Trakų.

Esu garbingas laikrodis,
Aš niekam nemeluoju.
Dabar truputį šlūbčioju,
Vėluoju negaluoju.

Esu iš kito šimtmečio —
Matai auksinį gaidį?
Esu iš kito šimtmečio,
Bet vis dar noriu eiti.

Kadais...

Viena pamaldi bobelė iš Daškonių kaimo kiekvieną rytą eidavusi į Daugų bažnyčią. Vieną rytą ta bobelė ėmusi ir kiek pamigusi. Išbėgusi tekina, bet dar prie kaimo išgirdusi bažnyčios varpus skambant.

— Dievuliau, pavėlavau! — pagalvojo bobelė. Ir sako: — Kad koks velnias mane...

Buvo trys broliai, dideli ir galingi karaliai. Vienas jų apsigyveno Liškiavoj, antras — Merkinėj, trečias — Punioj. Visi jie buvo stabmeldžiai; ir visi žmonės dar čia buvo tada stabmeldžiai.

Vyriausias jų visų buvo tasai, kuris Liškiavoje buvo apsigyvenęs. Jisai vedė raganę, vardu...

Augo sode graži obelis. Ėmė obelėlė ir susirgo. Lapai paretėjo, viena šaka visai nudžiūvo. Kartą atsitūpė ant sausosios šakos varna snapo nusivalyti.

—     Varnele varnele, ar negalėtum manęs pagydyti? — sudejavo obelėlė.

Varna apsidairė, apsidairė ir sako:

—      Maža...

Gyveno kartą Šveicarijoj senas grafas ir turėjo tik vieną vienintelį sūnų, bet tas buvo kvailas ir nieko negalėjo išmokti. Kartą tėvas ir sako:

– Klausyk, sūneli, nieko negaliu tau į galvą įkalti, nors darau ką tik įmanydamas. Turėsi iš namų eiti, atiduosiu tave vienam garsiam...

Gyveno kartą Bagdade žmogus, kuris laikė save nelaimingiausiu iš visų. Viena, jis negalėjo rasti sau darbo ir neturėjo iš ko parūpinti savo šeimai pastogės. Lindėjo prisiglaudęs kieno sugriuvusiuose namuose už miesto. Antra, jis turėjo pačią, iš kurios niekada negirdėjo malonesnio...

Kolikos (diegliai) pirmaisiais trim gyvenimo mėnesiais ir reguliarus atkaklus verkimas. Šios dvi negerovės paprastai būna susijusios viena su kita ir jų požymiai panašūs. Kolikos — tai stiprus žarnyno skausmas, sukeltas dujų, kurios išpučia kūdikio pilvuką. Jis suriečia arba...

Vieną kartą velnias matavo Dirdų ir Čičirio ežerus — kuris jų didesnis. Velnias išmatavo ir pamatė, kad Čičirio ežere yra daugiau vandens. Tada jis pasėmė kaušą vandens iš Čičirio ežero ir nešė į Dirdų ežerą. Benešant vandenį, užgiedojo gaidys, išpuolė iš rankų...

Klevo lape, geltūnėli,
Ko j dangų pasikėlei?
Ar vejiesi vasarėlę?
Ar kada sugrįši vėlei?

Liūdnas medis be tavęs.
Liūdnas laukas be tavęs.
Kaip dainuos ant medžio paukštis,
Kai tavęs nebesuras?

Klevo lape, geltūnėli,
Ar pavysi vasarėlę?

Vieną šiltą pavasario dieną krūmeliuose lakštingala giedojo, savo žmonelę, vaikelius linksmino. Čia pat kūdroje varlės nardė, knibždėjo, nuolat iš vandens galvas kaišiojo.

— Kum, kum, kaimynėlės, ar girdit, kaip tas paukštpalaikis šūkauja, turbūt kad naktigony vyrai neužmigtų?...

Linai buvo jau visai sužydę. Gražiai mirgėjo jų mėlyni žiedų lapeliai, gležni ir ploni, tartum musių sparneliai, o gal dar plonesni... Saulė kaitino linus, debesėliai juos laistė, ir jiems buvo lygiai taip sveika ir gera, kaip esti sveika ir gera vaikui, kada jį maudo ir bučiuoja...

Skanus valgis teikia malonumą tik tada, kai gerai padengtas stalas ir prie jo patogu sėdėti.

Kėdės sustatomos aplink stalą taip, kad sėdintys prie stalo jaustųsi patogiai, kad jiems netrukdytų stalo kojos ar kaimynų alkūnės. Kiekvienai vietai skiriama po 60— 70 cm.

Staltiesė turi...