(41)

Buvo pas mus du žvėriukai: vilkiukas, tiksliau kalbant, vilkė,— taip mes ją ir vadinome,— ir jauna kiaunė.

Abudu mūsų žvėriukai, kiaunė ir vilkė, gyveno viename kambaryje, tik vilkė ant grindų, o kiaunė daugiausia lakstydavo palubiais. Iš pradžių jos viena kitos kaip ir...

Vieną gražią pavasario dieną po pietų, patogiai įsitaisęs savo sodo pavėsy, kalifas Harunas al Rašidas gardžiuodamasis gėrė kavą ir rūkė. Nieko jam netrūko, jis jautėsi visai laimingas. Aplink giedojo paukšteliai medžiuose ir šnarėjo upelio vanduo. Malonu jam buvo taip sėdėti...

Dviem užriša akis ir pastato toliau vieną nuo kito. Vieną pavadina Joniuku, kitą — Maryte. Marytė klausia: „Joniuk, kur tu?" — „Čia, Maryte",— atsako ir rūpinasi greit patylomis pereiti į kitą vietą. Marytė rūpinasi sugaut Joniuką. Kai sugauna, tada akis paeiliui riša kitiems dviem.

Ponas dievas viską sukūrė. Velnias sako:

- Pondieve, o ką aš bepadirbsiu?

- Ožką.

- O kaip ją reik dirbti?

- Lipdyk, lipdyk ant tvoros, ir nulipdysi.

Velnias lipdė, lipdė ir nulipdė ožką.

- Ai, - sako, - dieve, kad negyva, kaip jai gyvybę įduoti?

- Pūsk per užpakalį, ir įpūsi.

...

Šiam žaidimui reikia virvelės tokio ilgumo, kad, atsistojus abiem kojom ant jos vidurio, jos galai siektų pažastis.

Suėmęs dešiniąja ranka vieną, kairiąja — antrą galą, nuleidžia virvelę už nugaros, paskui meta ją per galvą priekin ir, kai lekia prie žemės, peršoka per ją...

Moterys rugius pjovė. Ir sena bobutė buvo. Gal ji ten vaiką supo. Kad užėjo lietus! Jos susėdo po medžiu. Sėdėdamos žiūri, kad meška drevėj. Meška prisisėmė, prisisėmė medaus ir leidžias. Plėšė plautą ir įsipašino leteną. Ji nupuolė nuo drevės ir eina į moteris. Moterys...

—      Gyveno kartą viena mergaitė, vardu Geltonkepuraitė.

—      Ne, Raudonkepuraitė!

—      Ak taip, Raudonkepuraitė. Kartą mama pasišaukė ją ir sako „Žaliakepurai- te..."

—      Nagi ne! Raudonkepuraite!

—      Ak taip, Raudonkepuraite. „Būk gera, nueik pas tetą ir...

Gyveno kartą Mikutis. Iš tiesų — koks ten Mikutis. Jau geriau Netikutis.

Taip jį ir praminė.

Pasiųs jį, būdavo, skiedrų prakuroms.

Eina jis, neša, o kur neša, ten byra. Visas takas nubarstytas.

Ir visur, ir visada Mikutis Netikutis toks: kur ėjęs, ten padėjęs, kur radęs,...

Buvo kartą dvidešimt penki cino kareivėliai. Jie gimė iš vieno cino šaukšto, vadinas, jie buvo tikri broliai. Jų mundurai buvo mėlyni ir raudoni, ant pečių turėjo užsidėję šautuvus, galvas laikė iškėlę. ,,Cino kareiviai!"— buvo pirmi žodžiai, pasiekę jų ausis, kai atsidarė...

Kad kitąsyk gyvenęs turtingas pirklys, jis labai mėgęs keliauti ir išvažinėjęs visus kraštus. Kartą jis norėjęs važiuoti į vieną miestą ir klausė iš ten atvykusių žmonių:

—      Už kokius daiktus jūsų mieste gerai moka?

—      Už sandalo medį duoda didelę kainą,— atsakė...

Miau, miau, miau maži kačiukai:

— Nusibodo jau mums murkti!

Ar negalim kaip paršiukai

Kriūkti?

O tada jau ir ančiukai:

— Nebenorime jau kvarkti!

Norime taip kaip varliukai

Kurkti!

Kiaulytės ėmė murkti:

Mur_f mur, mur!

Katytės ėmė kvykti:

Kvy, kvy, kvy!

Antytės ėmė...

Kiekvienas vaikas pradeda prašytis sėsti ant puoduko, sulaukęs tam tikro amžiaus. Prisiklausę įvairių kalbų, jūs, gal būt, manote, kad įpratinti vaiką sėsti ant puoduko — sunkus darbas. Iš tikrųjų tai kur kas paprasčiau. Su amžiumi vaikai išmoksta valdyti žarnyną ir šlapimo...

Kiekvienas šeimos narys prie pietų stalo turi pastovią vietą. Šeimininkė visada sėdi ten, iš kur jai patogiau rūpintis kitais.

Kviečiant svečius, reikia apgalvoti, kur juos sodinti. Labai svarbu šitai oficialiuose banketuose. Tokio vakaro šeimininkas būna įmonės vadovas arba paskirtas...

Baltos lankelės —
Puslapiai skleidės...
Juodos avelės —
Bėgančios raidės.
Kas gi jas gano?
Akys kaip segės.
Juodos avelės
Pasaką sekė.
Pasaką sekė
Margą lyg raštą
Apie pasaulio
Mėlyną kraštą.
Apie teisybę,
Apie gerumą,
Trečiojo brolio
Kvailio gudrumą...
Lyg iš gausybės
...