(55)

Per šventes dažniausiai visi norime pasipuošti savo namus ir kad būtų smagu, gražu, jauku bei gera šventes pasitikti namuose. Norime pasiūlyti jums gražių, įdomių bei paprastų dekoracijų idėjų.

1. Vainikas su viščiukais

Pasigaminkite nuostabų, linksmą bei paprastą šventinį...

Balti akmenys kaip stikliniai yra velnio akmenys. Jų nereikia imti, nes gali pradėti tvinkti rankos. Jei užmina koja, tai koja pūliuoja.

Rugiuos, tarplysyje, susitiko putpelė su kurapka.

— Putpelyt, putpelyt! — šaukė putpelė, tardamosi savo draugę sutikusi.

— Čirrikšt! — kartu sušuko kurapka, palaikiusi putpelę per kurapkiuką.

Susitikusios įsikalbėjo.

— Ar nebūsi va giminės, — paklausė putpelė, — kad toks panašumas?

...

Tas buvo gal prieš kokį keturiasdešimt metų. Buvau jau paaugęs vaikėzas, bet dar ne vyras. Su mūsų kaimo tokiu bernioku nuėjom Luodžio ežero krantan, kur vadina Sidabrine, ir jau nusivilkom. Nusivilkę paėmėm dantysna kepures (kiaušiniams sudėti) ir plauksim. Netoli kranto tokia kaip...

Dievas, jau viską padaręs, sukūrė Adomą. Žiūrėdamas į savo kūrinius, matė, kad jie visi turi savo porą - patinėlius ir pateles - ir kad jie mylisi, kad jiems smagu ir linksma. Tik vienas Adomas po rojų slampinėja ir neturi su kuo pasidžiaugti, pasilinksminti. Dievui net pagailo...

Buvo paskirta dovana, ir dar ne viena, o dvi už greitą bėgimą: viena didžioji, kita mažoji,— ir ne už lenktynių laimėjimą vieną kartą, o už greitumą per visus metus.

— Aš gavau didžiąją dovaną!—apsidžiaugė kiškis.— Juk visada galima tikėtis, kad reikalas bus teisingai...

(Žaidžia 3-10 asmenų)

Vienas žaidėjas, „katinas", vejasi likusius draugus ir rūpinasi vieną jų sugauti. Sugautasis tuojau tampa katinu. Naujasis katinas irgi rūpinasi pavyti kurį nors žaidėją. Žaidimas tęsiasi, kol žaidėjai pavargs.

Kartą mūsų kaimynas važiavo iš Kuršėnų ir vežė tuščias alaus statines. Jau temo, o jam dar reikėjo pravažiuoti didelis miškas. Bevažiuojant mišku, iš kažkur atsirado pasipuošęs ponaitis ir prašė pavėžinti. Jis sutiko. Kai tik ponaitis įlipo į vežimą, žmogus suragino...

Buvo ežeras neišpasakytai gilus. Mano tėvo tėvas pasakojo. Atėjo koks burliokas, pakasė kiaulės galvą, aprėžė taip ir taip ir pasakė ežero vardą (turi vanduo savo vardą!). Tik ūžia ūžia, kelias kelias! Kad pasikėlė! Tai ėjo ežeras per Ratnyčią. Kunigas mišias laikė —...

Žmogus turėjo daug bičių. Ir kažkas pradėjo ateit į bites. Jis nesupranta kas. Paėmė jis netoli avilių iškasė duobę. Duobę nemažą ir gilią. O ateidavo į bites jo kaimynas. Dabar kaimynas kai ėjo, tai stačiai duobėn ir įkrito. Įkrito duobėn, nėra kas daryti, sėdi, išlipt...