(5)

Kartą vilkas sutiko girioje žmogų ir prašo: - duok man duonos!

Žmogus davė. Vilkas suėdė, apsilaižė, - duona jam pasirodė labai skani. Sako žmogui:

- Ką reikia daryti, kad ir aš visada duonos turėčiau? Išmokyk mane!

- Gerai, - sutiko žmogus ir pradėjo vilką mokyti. - Pirmiausia...

Kartą gyveno našlė su dviem dukrelėm. Trobelė jų buvo sukrypusi, ir duonos jos ne kasdien turėdavo. Dukrelės buvo visai mažos ir motulei ne ką padėdavo. Vieną dieną vargšė moteriškė sunkiai susirgo ir netrukus pasimirė.

Mažylėms prasidėjo sunkios dienos. Duona tuoj...

Baltijos jūros gelmėse, gintaro pily, gyveno dievaitė Jūratė. Kartą ją iš miego pažadino skambi daina. Atmerkusi akis, ji išvydo dainuojantį jauną stuomeningą žvejį Kastytį. Jo mestas tinklas buvo užkliudęs rūmų bokštą. Jūratė pakvietė drąsų žvejį gintarinėn pilin....

Tarnavo bernas pas poną, ėmė algos metams po tris skatikus. Trejus metus patarnavęs, uždirbo devynis skatikus, pasiėmė tuos pinigus ir išėjo. Eina keliu, žiūri — piemenys muša šuniuką.

—      Vaikučiai, kam jį mušate? Parduokit man.

—      Gali ir dykai imti. Mums šeimininkas liepė...

Buvo toks neturtingas sodietis. Sėdėjo jis kartą vakare prie krosnies ir kurstė ugnį, o pati verpė. Ir sako jis:

– Oi kaip liūdna, kad mes neturim vaikų! Tylu namie, niekas niekur nė krepšt, o pažiūrėk kitur – juokas, šėlsmas.

– Taip, – atsakė pati ir atsiduso, – turėtume bent...

(žaidžia 4—30 asmenų)

Šis  žaidimas labai tinka trumpoms tarp lekcijų pertraukoms, žaidėjai sustoja vienas paskui kitą. Stovintis pačiame priekyje daro visokius gimnastikos judesius, kuriuos visa eilė privalo kartoti. Jis vaikščioja, bėga, šokinėja, sustoja, pakelia rankas aukštyn,...

Vienas elgeta buvo labai dievobaimingas, tai jis matydavo visokias dvasias. Vieną naktį jam beeinant pradėjo perkūnijos griausti ir smarkiai lyti. Žaibui nušvietus, jis pamatė šieno kupetaitę ir nuėjęs įlindo į šieną. Žaibui nušvietus, žiūri, kad ant kitos kupetaitės velnias...

Keliauninkai, atvykę iš užjūrio, plaukė Nemunu aukštyn. Priplaukę Dubysos žiotis, sužinojo, kur buvo tos upės pradžia. Iš džiaugsmo, kad surado kelią prie tos šventos vietos, dainavo: „Čia radom!" Dėl tos priežasties atsirado Seredžiaus pavadinimas.

Nuplaukę Dubysos upe mylią,...

Seniai, labai seniai tai buvo. Kartą ėjo keliu saulė, šaltis ir vėjas ir eidami tarpusavy kalbėjosi.

Saulė sako:

—      Aš esu už judu stipresnė!

Šaltis atsikerta:

—      Ne, aš esu stipresnis.

Vėjas nenusileidžia:

—      Ne, netiesa. Aš stipriausias!

Visi žino,...

Gyveno brolis Joniukas ir sesuo Elenytė. Tėvai numirė, ir juodu išėjo iš namų laimės ieškoti.

Buvo vasara, saulė kaitino. Joniukas ištroško, norėtų gerti, bet upelio nebuvo arti. Eidamas keliu, jis pamatė smėly įmygtą arklio pėdą, pilną vandens, ir sako seseriai:

—     ...

Spindi tėviškės žiema,
Užsūpuota, supustyta.
Eglių kuorais apsupta,
Aukso tiltais nusagstyta.

Saulė bėga per pusnis,
Kiekvienoj pėdoj — po rožę.

Gulbėm plazdančiom baltom
Už eglyno pūgos ošia.

Rogėmislnučiuoš žiema
nuo didžiulio sniego kalno.
Mėlynu sparnu naktis
palytės tau...

Tėti, tėti, būk šalia,

 Tėti tėti – visada.

 Apkabink, kai man sunku,

 Nuramink, kai aš liūdžiu.

 Pasakyti tau „myliu“

Man taip lengva ir smagu.

Žaisti su tavim patinka

 Krėsti pokštus mums taip linksma.

 Kai bus liūdna tau kada,

 Būsiu prie tavęs šalia,

 Ir žinok, kad tu brangus,

...

(Žaidžia 10—30 asmenų)

Žaidėjai, išskyrus du, sustoja ratu ir susiima už rankų. Iš likusiųjų vienas — „pelė" — stojasi į rato vidurį; o antras — „katė" — už rato. Katė rūpinasi įlįst rato vidun, bet žaidėjai jos neleidžia. Kai jai pasiseka ratan įšokt, tada žaidėjai...

Mano knygelės dar plonos,
Mėlynos, žalios, raudonos.
Daug piešinėlių dailių,
Paukščių, žvėrelių, gėlių.

Atbrenda vilkas per sniegą.
Kiškis pakrūmėje miega.
Bėgsiu tėvelio pašaukt:
Reikia tą vilką nušaut.

Vilkas baisus ir nedoras,
Didelis, piktas ir storas,

Gyveno kitąsyk ant marių kranto turtingas bajoras ir turėjo labai gražią moterį sau už pačią, nuo kurios susilaukė dviejų gražių vaikelių, Jonuko ir Onutės. Neilgai pagyvenus, jo moteris mirė, ir bajoras, matydamas, jog pats dar stiprus vyras, o vaikai maži, vedė antrą...

Buvo kartą sena ožka. Turėjo ji septynis ožkelius ir mylėjo, kaip myli savo vaikus kiekviena motina. Vieną dieną susiruošė ji į girią pašaro parsinešti, sušaukė visą septynetą ir sako:

– Vaikučiai, aš išeinu į girią, o jūs, žiūrėkit, saugokitės vilko. Jeigu jis čia...

Neprisimenu, ar aš jojau apžergęs lazdą, ar šiaip sau bėgau, tik žinau, jog buvau basas. Lapnojau per saulės įkaitintas ir minkštas kelio dulkes. Tokias pilkas, kaip miltai.

Bėgau ir tyčia kojas brūžinau į žemę. Pilkas debesėlis sekė man iš paskos. Vėjo papūstas, jis...

Senovėj viešpatavo Persijoj galingas sultonas Šachrijaras. Už jo teisingą ir išmintingą valdymą žmonės ji praminė geruoju. Tas sultonas turėjo pačią, labai ją mylėjo ir jautėsi laimingas. Bet neilgai truko jo laimė.

Prie sultono kiemo gyveno viena princesė, turėjusi viltį, kad...