Pasakos

Kačiukas Murziukas buvo didelis padauža. Dar mažas būdamas, gaudydavo motinos uodegos galą. Arba, būdavo, savo uodegą vaiko: sukasi vietoje ir vejasi savo uodegą, o ta iš po jo nasrų bėga ir bėga.

Kartą pagavęs kamuolį tol žaidė, kol ligi pusės išvyniojo, o pats taip siūlais...

Seniai, labai seniai gyveno medžioklis su motina. Jie susirentė miške trobelę ir ten įsikūrė. Sūnus miške medžioja, motina valgyti verda — taip ir stumia dienas.

Kartą medžioklis pagavo erelį ir parsinešė namo. Kitą dieną pasigavo lapę, o vėliau — vilką. Juos visus uždarė...

Vieną vasaros rytą sėdėjo siuvėjas ant stalo palangėje ir, smagiai nusiteikęs, siuvo iš peties. Ir šit ateina gatve kažkokia sodietė šaukdama:

– Pirkite! Pirkite! Gardi vaisių košė! Gardi vaisių košė!

Tas balsas maloniai nuskambėjo siuvėjo ausiai, iškišo jis savo švelnią galvą...

Iš toliau Aurimo palaidinė niekuo nesiskiria nuo kitų berniukų palaidinių. Bet tik prieik arčiau ir pamatysi, kad iš priekio ji šlapia kaip mazgotė. O nuo ko? Ogi nuo Aurimo ašarų. Aurimas lieja jas nuo labo ryto iki vėlaus vakaro, ir dėl ko? Ogi dėl to, kad sriubą reikia valgyti, kad...

Rengėsi bulves sodinti. Vaikams davė atrinkti, kurios sveikesnės.

Mama įsakė:

— Labiausiai žiūrėkit, vaikai, kad bulvių akelės būtų sveikos: iš akelių bulvės dygsta.

Vaikai sumanė ir patys bulvių pasisodinti, išsiauginti. Darže buvo kaip tik atliekama lysvė. Mama sutiko. Vaikai...

Stasiuko tėvas pasėjo pupų. Stasiukui parūpo, kaip pupos dygsta. Kelintą dieną jis nuėjo į lauką ir ėmė kapstyti žemę. Iškapstė jau papurusią pupą. Iš pupos išlindus lyg kokia uodegėlė. Stasiukas manė — tai diegas, tik stebėjosi, kad visai nematyti lapelių. Pažiūrėjo, kas...

Vieną gražią pavasario dieną po pietų, patogiai įsitaisęs savo sodo pavėsy, kalifas Harunas al Rašidas gardžiuodamasis gėrė kavą ir rūkė. Nieko jam netrūko, jis jautėsi visai laimingas. Aplink giedojo paukšteliai medžiuose ir šnarėjo upelio vanduo. Malonu jam buvo taip sėdėti...

Buvo kitąsyk toks ūkininkas. Pats jis valgydavo gerai, o berną ir kitus šeimynykščius skriausdavo. Būdavo, šeimininkė išvirs sausą žirnienę košę, prispirgins spirgų, supils į vieną kraštą dubens, atneš ant stalo ir pastato dubenį taip, kad šeimininko pusėj visi spirgai su...

—      Gyveno kartą viena mergaitė, vardu Geltonkepuraitė.

—      Ne, Raudonkepuraitė!

—      Ak taip, Raudonkepuraitė. Kartą mama pasišaukė ją ir sako „Žaliakepurai- te..."

—      Nagi ne! Raudonkepuraite!

—      Ak taip, Raudonkepuraite. „Būk gera, nueik pas tetą ir...

Buvo kartą žvejys su pačia, gyveno juodu varganoje trobelėje ant paties jūros kranto, ir žvejys kasdien eidavo prie jūros ir žvejojo, žvejojo.

Sykį sėdėjo, sėdėjo jis taip su meškere rankoje ir žiūrėjo į skaidrų vandenį. Tik staiga meškerė niurkt ir paniro giliai giliai, į...

Buvo pas mus du žvėriukai: vilkiukas, tiksliau kalbant, vilkė,— taip mes ją ir vadinome,— ir jauna kiaunė.

Abudu mūsų žvėriukai, kiaunė ir vilkė, gyveno viename kambaryje, tik vilkė ant grindų, o kiaunė daugiausia lakstydavo palubiais. Iš pradžių jos viena kitos kaip ir...

Gyveno kartą Mikutis. Iš tiesų — koks ten Mikutis. Jau geriau Netikutis.

Taip jį ir praminė.

Pasiųs jį, būdavo, skiedrų prakuroms.

Eina jis, neša, o kur neša, ten byra. Visas takas nubarstytas.

Ir visur, ir visada Mikutis Netikutis toks: kur ėjęs, ten padėjęs, kur radęs,...

Kad kitąsyk gyvenęs turtingas pirklys, jis labai mėgęs keliauti ir išvažinėjęs visus kraštus. Kartą jis norėjęs važiuoti į vieną miestą ir klausė iš ten atvykusių žmonių:

—      Už kokius daiktus jūsų mieste gerai moka?

—      Už sandalo medį duoda didelę kainą,— atsakė...

Buvo kartą dvidešimt penki cino kareivėliai. Jie gimė iš vieno cino šaukšto, vadinas, jie buvo tikri broliai. Jų mundurai buvo mėlyni ir raudoni, ant pečių turėjo užsidėję šautuvus, galvas laikė iškėlę. ,,Cino kareiviai!"— buvo pirmi žodžiai, pasiekę jų ausis, kai atsidarė...

Buvo vienas karalius ir turėjo dvi dukteris. Kartą abi dukterys išėjo į sodą pasivaikščioti, tik staiga pakilo viesulas ir jas nunešė. Karalius išsiuntinėjo tarnus po visą pasaulį ieškoti dukterų, bet niekur jų nerado.

Vienas tarnas, bevaikščiodamas po pasaulį, apsinakvojo pas...

Vienas senas kiemas turėjo puikų daržą su gražiais medžiais ir žolynais. Užvažiavę svečiai negalėdavo atsidžiaugti tuo daržu. Žmonės iš miesto ir aplinkinių sodžių šventadieniais tyčia atvažiuodavo ir prašydavo šeimininkų, kad leistų apžiūrėti tą nepaprastą daržą....

Gyveno du broliai: vienas baisiai turtingas, antras visai suvargęs. Kartą vaikščioja tas varguolis apie savo javus, žiūri, kad jo varpos nuskabinėtos. Naktį eina jis sergėti, kas jam varpas skabinėja. Atėjo tokia daili merga iš girios, ima, skina jo varpas ir meta į to turtingojo...

Kartą gyveno karalius. Jis mylėjo savo žmones ir kaip įmanydamas juos gynė. Pavaldiniai irgi buvo jam ištikimi. Karalius gyveno laimingai su jį mylinčia karaliene Kamala Kuore.

Bet, deja, laimė nebūna amžina. Ji tarsi rasos lašelis ant lapo. Karalystėje prasidėjo baisi sausra. Visi...

Dar senesniais laikais nagų gentis gyveno ant Mu Bumo kalno. Žmonės ten buvo pasistatę ne mažiau kaip tūkstantį būstų. Augino ryžius ir laimingai gyveno. Nuėmę derlių, džiaugdavosi kaip vaikai, šokdavo, dainuodavo ir gerdavo ryžių alų. Jie mokėjo tik linksmintis ir negarbino...

Pavasaris. Miškelyje darbymetė: paukšteliai lizdus sukasi, kaip kurs įmano. Tik gegutei niekas nerūpi: čia kukuoja, čia juokiasi, kvatoja, į kitus paukščius žiūrėdama.

— Ko, gegele, dykauji, ar vaikučių neperėsi? — klausia varnėnas.

— Turiu laiko, turiu laiko, pažiūrėsiu, —...

Gyveno tėvas ir duktė Elenytė. Motina buvo jau seniai mirus. Po kiek laiko numirė ir tėvas. Mirdamas liepė Elenytei tris naktis budėti prie jo kapo.

Pirmą naktį nuėjo Elenytė ant tėvo kapo ir graudžiai verkė. Iš kapo išėjo tėvas ir davė jai rūko maišelį, žvaigždės rūbus,...

Vieną kartą traukė iš medžioklės senas katinas. Beeidamas susitiko vilką.

—      Kur tu eini, katinėli? — klausia jo vilkas.

—       Į kurmio vestuves,— atsakė katinas, raitydamas ūsą.

—      O ką ten, sveikas, veiksi?

—      Muzikantu būsiu.

—       Kažin, ar duos...

Buvo toks žmogus ir turėjo vienturtę dukterį. Sykį iš kažin kur atjojo trys jaunikiai

ir sako jam:

—      Kai mes kitąsyk čionai atjosim, tai kad turėtum visiems trims po dukterį, o jei neturėsi, mes tau galą padarysim.

Susirūpino žmogelis: kur jis gaus dar dvi dukteris? Važiuoja...

Šilta, graži vasaros diena.

Taučius vienmarškinis dalgį ant prieklėčio plaka. Aleksiukas, irgi vienais marškinėliais, kaip ir visados, stovi prie savo tėvelio šlaunies prisiglaudęs ir, rodos, tūkstantį metų sektų be nuobodžio tą vienodąjį plaktuko taukšėjimą. Nuostabu?...

Pirma pasaka

Buvo kartą senas lapinas devynuodegis. Jam atrodė, kad jo pati neištikima esanti, ir nutarė ją išbandyti. Atsigulė po suolu, guli, nekruta, lyg tikrai būtų negyvas. Ponia lapė nuėjo į savo kambarį, užsidarė, o tarnaitė, panelė katytė, tupėjo ant prieždos ir virė...

Vienas malūnininkas ilgainiui taip nusigyveno, kad nieko jam daugiau nebeliko, tik malūnas ir už jo auganti didelė obelis. Išėjo jis kartą į mišką malkų parsinešti. Ten prieina prie jo toks senis, kurio jis niekados nebuvo akyse regėjęs, ir sako:

– Ko tu čia plūkiesi su tomis...

Raudonas saulės kamuolys pusiau nugrimzta j jūrą, skaisčiai nurausvindamas padangę. Tarsi paskleisti į orą popieriaus lakštai skraido žuvėdros. Padebesyse auksu blyksteli jų sparnai.

Prisidėjęs delną prie kaktos, Marius įsižiūri į jūrą.

—       Kas yra už...

Vienas bernas tarnavo pas žmogų visus metus už dvylekį. Pasibaigus metams, atsiėmė dvylekį, nunešęs įmetė į šulinį: tas dvylekis nuskendo. Atsidūsėjęs bernas sako:

—      Dar negerai tarnavau — nuskendo.

Kitus metus vėl tarnavo už dvylekį, o kai pasibaigė metai, jis tą...

Vieno karaliaus sūnus užsimanė vesti. Važinėjo po visas žemes, bet niekur nerado sau gražios merginos. Sykį užėjo į smuklę ir įsižiūrėjo smuklininko augintinę. Karaliūnui ji labai patiko, o ta nė žiūrėt į jį nenori. Mato karaliūnas, kad su juo nešneka, siunčia savo...

Juozukui pagaliau pavyko pagaut dagilėlis. Seniai buvo prinarstęs dagiuose kilpų; bet ar paukščiai buvo tokie atsargūs, ar kilpos nevykusiai buvo užtaisytos, tik dagilėliai atlėkdavo, nutūpdavo, palesdavo ir nulėkdavo sau.

Kai paukščių būrys pakildavo iš dagių, Juozukas tuojau...

Atvežė antį iš Portugalijos, kiti sakė, kad iš Ispanijos,— bet tai visai nesvarbu. Todėl ją praminė portugale. Ji dėjo kiaušinius, paskui ją papjovė, iškepė, iščirškino ir suvalgė — šitai ir visa jos istorija. Visos antys, išriedėjusios iš jos kiaušinių, taip pat vadinosi...