Pasakos (3)

Sėdėjo senelis ant akmenėlio, žiūrėjo į vandenėlį, nugi tik pliumpt ir įpuolė. Mirko mirko, išmirko — išrūgo, išlipo — išdžiūvo. Atsisėdo ant akmenėlio, žiūrėjo į vandenėlį, nugi tik...

—       Graži mano pasaka?

—       Graži.

—       Tau graži ir man...

Jurgutis ir Petrukas pasidarė po šaudomąjį lanką ir išėjo į miškelį medžioti.

Buvo pats vidudienis, vasaros saulė smagiai šildė. Miškelyje po šakas nardė visokių paukštelių, kiekvienas savaip dainavo, vasara džiaugėsi.

Pakilo iš pamiškės strazdas ir atsitūpė čia pat...

Vienas šeimininkas prastai prižiūrėjo savo gyvulius: šuns nelakino, gaidžio nelesino, tai šiuodu ir nutarė pabėgti į mišką ir pradėti savarankiškai gyventi. Gaidys susirado laktą ant aukšto ąžuolo šakų, o šuo kiek žemiau įlindo j ąžuolo drevę ir pasitaisė sau guolį. Šitaip...

Vieną šaltą žiemos dieną važiavo per mišką ūkininkas ir rogėse vežėsi pilną maišą žuvų. Važiuoja žmogus, o iš paskos išalkusi laputė bėga. Toks gardus kvapas tvokstelėjo į nosį, taip ji panoro žuvies pasmaguriauti, kad net seilė nutįso. Bėga ir galvoja, kaip tų žuvų...

Kitados gyveno moteriškė, kuri turėjo dukterį ir podukrą. pamotės duktė buvo negraži, nemandagi ir tinginė, o podukra - gero būdo ir kasdien darėsi vis dailesnė.

Vieną žiemos dieną pamotė pasišaukė podukrą, padavė duonos kampelį ir sako:

- Eik į mišką ir parnešk man...

Gyveno brolis Joniukas ir sesuo Elenytė. Tėvai numirė, ir juodu išėjo iš namų laimės ieškoti.

Buvo vasara, saulė kaitino. Joniukas ištroško, norėtų gerti, bet upelio nebuvo arti. Eidamas keliu, jis pamatė smėly įmygtą arklio pėdą, pilną vandens, ir sako seseriai:

—     ...

Augino tėvas tris sūnus. Du vyresnieji dėjosi didžiais gudruoliais, o jaunėlį visi niekino ir paiku laikė.

Vieną dieną vyriausias sūnus pasisakė savo tėvams, kad eisiąs į girią lekiančio laivo statyti. Motina jam prikimšo pilną pintinėlę gardžiausių valgių, tėvas pridėjo...

Gyveno senutė ir turėjo katiniuką. Išėjo abudu vieną kartą vantų pjauti. Pasilenkė senutė berželį, tik šlept ir nukrito lapelis katiniukui ant uodegytės. Katiniukas pradėjo rėkti:

—      Senuciut, senučiut, dangus griūva — bėgsiu!

—      Nebėk, katiniuk, negriūva.

Tiktai vėl...

Neretai pasitaiko, kad mieste per gaisrą namuose lieka vaikai ir nėra kaip jų išgelbėti, nes jie persigandę nulenda kur nors ir tyli, o per dūmus negalima jžiūrėti, kame jie yra. Tad Londone yra tam tyčia išmokytų šunų. Tie šunys gyvena su ugniagesiais, ir kai užsidega namai, tai...

Gyveno seniau tarp miškų devyni broliai ir viena sesuo. Po kiek laiko sesuo ištekėjo toli už vyro. Tenai pagyvenus, labai pasiilgo savo brolių ir sumanė vieną kartą važiuoti pas juos kieminėti. Prisikepė bandelių, visiems devyniems broliams po vieną. Paskui įsidėjo verpstę ir...

Tu, žinoma, esi matęs didinamąjį stiklą — tokį apskritą stiklelį, kaip yra akiniuose, kuris kiekvieną daiktą, į kurį pro jį pažiūri, daro šimtą kartų didesnį. Turėdamas jį prieš akis ir žiūrėdamas pro jį į vandens lašą, paimtą kur iš balos, pamatytum tūkstančius...

KEPĖJO KEPURĖ BALTA...

Gyveno kadaise

Nykštukas kepėjas

Prie Didžiojo Torto kalnų.

Jo kepinius pirkdavo

Gerosios fėjos

Ir girdavo: „Oi, kaip skanu"

Skanumas pyragų

Saldžių, su razinom,

Meduolių, riestainių riestų! -

Ir žmonės ne veltui

Tą miestą vadina

Jo garbei...

Kartą vilkas sutiko girioje žmogų ir prašo: - duok man duonos!

Žmogus davė. Vilkas suėdė, apsilaižė, - duona jam pasirodė labai skani. Sako žmogui:

- Ką reikia daryti, kad ir aš visada duonos turėčiau? Išmokyk mane!

- Gerai, - sutiko žmogus ir pradėjo vilką mokyti. - Pirmiausia...

Pipiriukas vaikas štai
tėvui sako aiškiai:
— Pasakyk man, kas gerai,—
kas blogai, paaiškink.

Viską pasakau vaikam,
tad manęs klausykit! —
Ką atsakė tėtis jam,
knygoj šioj skaitykit.

— Jei audra —braškės stogai,
jei — ledai, griaustinis,
vaikščioti tada blogai,
tai...

Viename sodžiuje gyveno sena vargana moterėlė, sukrapštė ji saujelę pupų – išsivirs valgyti. Užsikūrė ugnį ir, kad geriau degtų, pakišo šiaudų gniūžtę. Beriant pupas į puodą, viena netyčia ėmė ir nukrito ant žemės greta šiaudo; netrukus prie jų iš ugnies sprygtelėjo ir...

Seniai, labai seniai tai buvo. Kartą ėjo keliu saulė, šaltis ir vėjas ir eidami tarpusavy kalbėjosi.

Saulė sako:

—      Aš esu už judu stipresnė!

Šaltis atsikerta:

—      Ne, aš esu stipresnis.

Vėjas nenusileidžia:

—      Ne, netiesa. Aš stipriausias!

Visi žino,...

Buvo kartą kaime sena sodyba, o toje sodyboje, gyveno senas bajoras. Jis turėjo du išmintingus sūnus — tokius išmintingus, jog vis tiek jiems išminties būtų užtekę, nors jie perpus būtų' buvę kvailesni. Abu rengėsi pirštis karaliaus dukteriai, ir čia nebuvo ko stebėtis, nes visiems...

Buvo senelis ir senelė, turėjo juodu vištytę ir gaidžiuką.

Senelė pasiuvo gaidžiukui naujas kelnytes, o vištytei sijonuką ir išleido abu riešutauti.

Gaidžiukas įlipo į lazdyną ir raško riešutus. Vištytė aplink bėginėja ir karkia:

- Kar, kar, kar! Ir man bent kekelę!

Kai tik metė...

Neprisimenu, ar aš jojau apžergęs lazdą, ar šiaip sau bėgau, tik žinau, jog buvau basas. Lapnojau per saulės įkaitintas ir minkštas kelio dulkes. Tokias pilkas, kaip miltai.

Bėgau ir tyčia kojas brūžinau į žemę. Pilkas debesėlis sekė man iš paskos. Vėjo papūstas, jis...

Iš dangaus, lėtai supdamasi, leidosi Snaigė. Jau buvo pavasaris, iš žemės baigė išeiti pašalas, ir snigo bene paskutinį kartą. Snaigės krito iš reto, buvo didelės ir gražios, o toji, apie kurią pasakoju, buvo pati didžiausia ir gražiausia.

— O,— sukuždėjo ji, pažvelgusi...

Medyje tupėjo voras. Saulė šildė, ir vargšas nepajuto, kaip užmigo\

Užmigęs skanius vabzdžių kumpius susapnavo, šviežius, dūmu kvepiančius, ant iešmų pamautus. Pamiklino kojeles... Kad griebs!..

Ir iškrito iš medžio.

Iškrito ir sprandą nutrūko.

Vaje! Kas daryti? Toks...

Buvo senelis ir senelė. Neturėjo juodu vaikų, tai senelė ir sako:

—     Eik, senuk, į girią, iškirsi alksnį ir parneši.

Senelis parnešė alksnio šaką, aptašė, įdėjo lopšin, o senelė supa ir gieda:

—      Lylia lylia, Trivainėli!

Supo supo ir išsupo vaikelį. Vaikelis guvus, bematant...

Buvo toks neturtingas sodietis. Sėdėjo jis kartą vakare prie krosnies ir kurstė ugnį, o pati verpė. Ir sako jis:

– Oi kaip liūdna, kad mes neturim vaikų! Tylu namie, niekas niekur nė krepšt, o pažiūrėk kitur – juokas, šėlsmas.

– Taip, – atsakė pati ir atsiduso, – turėtume bent...