Pasakos

Nyko, tirpo žiemos sniegas, pavasario saulutės šildomas. Bėgo, čiurleno vanduo į upelius.

Onytė išėjo į lauką pasidairyti. Švelnus, drungnas pavasario vėjelis paglostė jai veidelį, pašiureno plaukus ir ėmė šnabždėti į ausį:

— Džiaukis, Onyte, pavasaris eina, — sakė jai. —...

Vienas kalvis turėjo sunų milžiną. Sūnus buvo toks stiprus, kad jau trejų metų galėjo su meška grumtis. O kai sulaukė dvylikos metų, tėvas nukalė jam geležinę lazdą dvylikos pūdų ir išleido į žmones tarnauti.

Sūnus išėjo. Eidamas keliu, pamatė keturiese žemę ariant....

Kartą buvo karalius, kuris kitokios mergaitės nenorėjo vesti, kaip tik visų gražiausią ir geriausią. Ir pripiršo jam tokią puikią mergaitę: su aukso plaukais, kad, į ją žiūrėdamas, atsigėrėti negalėjai. Karalius ją labai pamilo, bet jo senoji motina savo marčios baisiai...

Toli jūros vidury vanduo toks mėlynas kaip gražiausios rugiagėlės žiedas, ir toks skaidrus kaip krištolas, bet jis labai gilus — toks gilus, jog joks inkaras negali pasiekti dugno. Reikėtų ant viena kitos sustatyti daug varpinių, kad jos išlįstų į viršų. Tenai, pačioj gilumoj, turi...

Prieš daug daug metų buvo karalius. Jis turėjo vienturtę dukterį ir niekam kitam nenorėjo jos duoti į pačias, kaip tik tam, kas tris sunkius darbus atliks, nors tas būtų ir prasčiausias elgeta. Daug kas bandė karalaitę laimėti, bet nė vienas netesėjo.

Netoli karaliaus dvaro gyveno...

Kitąsyk, kai baudžiavą ėjo, buvo toks suvargęs žmogelis. Jis taip nusigyveno, kad neturėjo nė vieno arklio. Atvedė jam velnias syvą kumelę ir sako:

—      Atvedžiau tau kumelę — turėsi kuo lauką dirbti, o kada prasigyvensi, tai man ją atiduosi.

Žmogus nudžiugo ir sako:

—     ...

Vidury miško, eglelėj, susikrovė strazdelis sau gūžtelę ir sudėjo penkis kiaušinėlius, o iš jų išperėjo penkis strazdžiukus.

Atbėgo lapė ir sako:

—      Strazdel, strazdel, veskis savo vaikelius, kirsiu eglelę.

—      Lape, lapute, nekirsk,— prašo strazdelis.

—      Mesk man vieną...

Aš nuėjau pas Povilą

(Draugaujame abu).

Žiūriu — prikaltas pakabas

Beveik prie pat lubų.

Bičiulis tempia kopėčias:

— Na, lipki₍ paskubėk!

Ten paltą pakabinki tu.

Taip, taip. Nesistebėk.

Krūva batelių, pusbačių —

Šiltų ir paprastų —

Kažkur aukštai puikuojasi...

Paupy buvo trobelė, joje gyveno senelis ir senelė; nieko jie daugiau neturėjo, tik vieną kalytę. Vasarą senelis su senele žuvaudavo, žiemą senelis eketėje blizgiaudavo, senelė namie verpdavo.

Vieną kartą senelis, sugrįžęs iš žūklės, rado gimusius du sūnus. Pradžiugo...

Buvo toks karaliūnas, ir jis pasistatė sau rūmus. Pasistatęs rūmus, karaliūnas išvažiavo ieškoti stogdengio, kad jam rūmus apdengtų aguonų grūdais. Bevažiuodamas įsinorėjo gerti ir, priėjęs upelį, atsigulė gerti. Bet tik pasilenkė, tuoj jam kažkas čiupt už barzdos. Kai...

Ar žinai pasaką apie seną gatvės žibintą? Ji nėra labai graži, bet kokį kartą paklausyti ne iš kelio.

Buvo toks senas gatvės žibintas, jis daug metų teisingai tarnavo, pagaliau nusprendė jį atleisti. Jis žinojo, kad paskutinį vakarą kaba ant stulpo ir šviečia gatvę, ir...

Už jūrų plačiausių, už kalnų aukščiausių gyveno našlė. Ji turėjo dukterį Onytę ir podukrą Alenytę. Tikrąją savo dukrelę motina neapsakomai mylėjo, o podukrą ėste ėdė. Onytė buvo negraži, pikta ir labai tingi mergaitė, o Alenytė — graži, gera ir meili. Tiktai gyvenimas...

Buvo devyni broliai ir sesuo elenytė. Tėvai mirdami paliko sūnums po kumelį, o dukteriai kumelę, šitų devynių kumelių motiną, netrukus broliai išjojo į karą, Elenytė atliko namie viena.

Ilgai ji laukė brolių. Praėjo devyneri metai, o jų kaip nėra, taip nėra. Tada ji pasikinkė...

Buvo toks senas žmogus ir turėjo mažą vaiką. Nebeišgalėdamas jam duonos užpelnyti, vedasi elgetauti. Atėjo į tokią trobelę, pasiskundė, kad sunku senam vaiką auginti, o tas trobelninkas sako:

—      Čia yra toks ponas — ima vaikus auginti. Gali tu jam nuvesti, jis užaugins ir...

Trisdešimtoj karalystėj, pačiam žemės krašte, gyveno vienas karalius. Jis turėjo sūnų ir labai jį mylėjo. Sykį įsėjo karalaitis į sodą pasivaikščioti ir pamatė nedidelę, tvirtai sumūrytą, geležim apkaltą, stipriai užrakintą trobelę su vienu langeliu. Pažiūrėjo pro tą...

Vakare Arvydas grįžo iš kiemo ir ėmė rengtis.

—       Aš dabar žinau, kodėl taip pavargo kojos! — tarė, nusiavęs batus ir nusviedęs į kampą.— Tai jūs kalti!

Paskui nusivilko paltą ir numetė ant kėdės:

—       Dėl tavęs buvo visą laiką taip šilta! Nenaudėlis!

O...

Susisuko kregždė lizdą po tiltu ir išsiperėjo vaikelius. Tie paaugo ir motinai sako:

—     Kam tu susisukai lizdą po tiltu? Ar negalėjai geresnės vietos rasti? Čia visą laiką važiuoja, dunda ir trinksi, gali į vandenį nukristi. Geriau skriskime į šiltus kraštus.

Motina...

Buvo trys broliai: du gudrūs ir vienas kvailas. Kartą visi trys išėjo į pasaulį laimės ieškoti. Gudrieji broliai eina vienu keliu, o kvailys vienas pats — kitu keliu. Paėjęs kokį galą, kvailys ėmė juos šaukti:

—                Ee, broliai! Eikit šen! Žiūrėkit, ką aš čia radau!...

Vakar Tadukas daug bėgiojo, dėl to šiandien ilgai miega. Saulutė, aukštai pakilusi, šviečia pro langinių plyšius į Taduko kambarį. Atbudusios musės laksto aplink lovelę.

Viena musė nutūpė Tadukui ant veido ir bėgioja sau, veidelį laižydama. Tadukas sapnuoja avietes renkąs,...

Per mylią nuo sostinės stovėjo sena pilis su storomis dantytomis sienomis ir aukštais bokštais. Toje pilyje gyveno turtingi ir garsūs bajorai, vyras su pačia. Jie ten gyveno, tiesą sakant, tik vasaros metu. Pilis buvo iš viršaus graži, o viduj patogi ir jauki. Iš akmens iškaltas giminės...

Vieną kartą vėjas atnešė žiedų ir pribėrė jų j vyšnias prie svirno. Naktys buvo šiltos, retkarčiais su gaivinančiu lietumi, su tolimomis perkūnijomis ir žaibais. Atėjo pavasaris. Dabar mudu su Jurgiuku viliojo ne vien pilni žolės tarplysviai, ne linksmai gurguliuoją upokšniai ir...

Naktis pavydėjo dienai, kad jai paukšteliai gražiai čiulba. Sumanė bent vieną kurį paukštelį pavilioti.

Dienai traukiantis, tyliai šliaužė naktis ir klausėsi, kuris paukštis kaip čiulba.

"Kai visi paukščiai vakarop nutilo, poilsio sutūpė, prišliaužė naktis prie lakštingalos...

Seniai seniai gyveno ūkininkas su žmona, bet neturėjo vaikų. Jie labai dėl

to liūdėjo ir nežinojo, ką daryti.

Vieną kartą pas juos atėjo senelis elgeta ir paprašė valgyti. Ūkininkai jį gražiai pavaišino ir pasiskundė, kad nesulaukia vaikų.

Senelis liepė ūkininkei nupjauti...

Galulauky, pamiškėje, mažoj sukrypusioj trobelėj gyveno su žmona kampininkas medkirtis. Juodu turėjo septynis sūnus, ir visi jie buvo dar labai maži. Kasmet miške darbo mažėjo, ir medkirčių gyvenimas ėjo sunkyn. Turto jie jokio neturėjo, o gyvulių jiems tebuvo — senas apspangęs...

Žiema guli susitraukusi patvoryje. Blogai, galvoja. Ateina pavasaris. Nuvijo mane nuo laukų, išvys ir iš tos sodybos. Bet ne, nepasiduosiu! Užlįsiu už namo, kur saulės spinduliai nepasiekia, ir taip per- kentėsiu iki rudens.

Užlindo už namo, dar labiau susitraukė, kad būtų...

Buvo seniau du broliai: vienas labai turtingas, o kitas varguolis. Vienąkart išvažiavo abu į Rygą: turtingasis pasikinkęs gražų, riebų arklį ir prisidėjęs pilną vežimą visokio gero, o varguolis su labai prasta kumelaite, įsimetęs į vežimėlį kelias linų grįžtes.

Nuvažiavus...

Berniukas žaidė ir netyčia sudaužė brangų puodelį. Niekas nematė. Parėjo tėvas ir paklausė:

—      Kas sudaužė?

Berniukas krūptelėjo iš baimės ir pasakė:

—            Aš.

Tėvas tarė:

—      Ačiū, kad pasakei...

Mirgėjo, lakstė kopūstų darže balti drugeliai, visi kaip vienas. Vincukas nubėgo į daržą, pritūpė tarplysvyje ir gėrisi. Vienas drugelis nutūpė Vincukui ant kepurėlės.

— Kur jūsų didieji, kur seniai, kad vieni čionai skrajojat? — klausia Vincukas.

— Mes visi didieji, visi...

Viktukas su Antanuku sumanė pažiūrėti, kaip pempės gyvena.

Už karklyno buvo plati pelkė. Tenai kas pavasaris parlėkdavo pempių.

Vaikai, nubėgę į karklyną, palengva nuslinko tarp karklų, kad pempės nepajustų.

Išėję rėplomis į kraštą, pritūpę žiūri, kad kelios...

Buvo sau ožkelė balta, barzdota, raguota. Turėjo gražų, mažą ožkelį. Tas ožkelis dideliai mylėjo savo motinėlę — vis paskui ją lakstė ir vis bliovė: mee! mee! mee!

Vieną kartą užėjo didelis šaltis. Tuomet ožka tarė ožkeliui: ,,Aš eisiu j mišką žalio šėko paėsti, o...

Kunigaikščiui dievas davė sūnų, po krikšto Joną. To vaiko lopšyje rado raštą. Tėvas pradėjo jį skaityti. Rašo, kad kai sūnus bus dvidešimties metų, tai jį praris žemė. Dideliai tėvas jį saugojo, neleido niekur be savęs iki dvidešimties metų. Paskutiniai metai prasidėjo — jau...

Kitados gyveno prie ežero žvejys su savo pačia. Jie buvo taip nuskurdę, jog nieko daugiau neturėjo, tik suklypusią trobelę, o mito iš to, ką susigaudavo ežere.

Vieną kartą žvejys gaudė žuvis kiaurą dieną iki pat sutemų, bet nė mažos žuvelės nesugavo. Vakare ištraukęs iš...

Kartą vienas bernaitis išėjo į pasaulį laimės ieškoti. Ėjo ėjo keliu ir beeidamas išalko. Atsisėdo ant kelmo, išsiėmė duonos kampelį ir valgo. Tik kur buvęs nebuvęs, priėjo prie bernaičio senas senelis.

- Duok, sūneli, ir man duonutės.

Bernaitis tuojau perlaužė duoną per...

Paėmė broliukas sesutę už rankos ir sako:

– Nuo to laiko, kai mirė mūsų motutė, nebematom šviesios dienelės. Pamotė nuolat mus niuksija, o kai tik arčiau prieinam, spardo kojomis ir varo šalin. Vienintelis mūsų maistas – kietos duonos plutos, kur nuo kitų atlieka. Šuniui...

Vienas arabas turėjo jautį ir asilą. Tas arabas suprato gyvulių kalbą, tik niekam kitam negalėjo sakyti, ką girdėjo juos kalbant: pasakęs, pats turėjo tuoj mirti.

Jautis buvo pririštas su asilu tvarte prie vieno lovio. Kartą šeimininkas girdi jautį sakant asilui:

—      Koks tu...

Vieno didelio miško pakrašty gyveno medkirtys su pačia ir turėjo tik vieną vienintelį vaiką – trejų metukų mergaitę. Bet buvo jie tokie vargšai, kad nesuteko net duonos kąsnio ir nežinojo, ką duoti savo vaikui valgyti.

Vieną rytą medkirtys susirūpinęs išėjo į mišką savo...